Vaiko auklėjimas: kas už jį atsakingas?

Dažnai forumuose kalbos apie vaiko auklėjimą susiveda į tai, kaip vaiką priversti paklusti, kaip nubausti už "blogus darbus". Kitas kraštutinumas - kad vaikas yra laisva asmenybė, jam negali tėvai nieko nurodinėti, jis išmoks viską pats, tiek tai, kad smėlio dėžėj negali plot kitam vaikui kastuvėliu per galvą (o gal gali?), tiek tai, kad kai kuriuos darbus nudirbti reikia (tvarkytis, ruošti pamokas ir pan.).
Aišku, yra ir visokie ten tarpiniai variantai - kažką auklėji (tvarkytis, klausyti vyresniųjų, gerbti juos), kažką praleidi pro pirštus (santykiai su bendraamžiais), ir čia tik vienas pavyzdžių, gali būti begalė.
O kaip manote jūs, koks turėtų būti tėvų indėlis į tai, kad vaikas taptų socialiu žmogumi, galinčiu pritapti visuomenėje, tačiau netampančiu visų pastumdėliu (toks lyg ir idealas, nors kiekvienam savo).
Kiek auklėjate vaikus jūs, kiek leidžiate jiems "auklėtis" patiems?
Ir dar savaime suprantama - jei auklėjate, tai kaip O jei leidžiate patiems - tai kodėl

as manau, kad tevai turi suteikti pagrinda auksciau isvardintiems jusu dalykams na tai tvarka, pagarba, mokykla ir pns..jei kazkas nenori, tai nrml zmogu(vaika) sunku priversti kazka padaryti. manau visa tai reikia bandyti pateikti taip, kad zmogus(vaikas) pats to noretu, dometusi ir darytu. jei reikia sutvarkyti kambari, tai vaikui reikia paaiskinti kodel turi buti tvarka, o ne siaip liept ar rekt ,,EIK TVARKYT AS TAU PASAKIAU,, ir pns. ejimas i darzeli ar mokykla irgi eina prie to paties
pagimdzius vaika tevai tampa uz ji atsakingi. taip kaip mes privalom vaika pamaitinti, aprengti, paguldyti miegoti ir t.t ir t.t, tai taip pat mes privalom ir aukleti. aukleja aisku kiekvienas savaip. vieni tik zodziais, kiti su bausmemis, treti dar kazkaip ir cia nrml, nes manau nenormalu yra visiskai niekaip neaukleti
tevai vaikams nuo mazens turi iteigti gyvenimo vertybes ir mokyti kaip eit per gyvenima, o su laiku vaikai patys atsirenka ko jiems prireike is jusu teigiamu vertybiu ir t.t.

oj prirasiau cia, bet jei trumpai, tai ats i klausyma butu - TEVAI ATSAKINGI UZ VAIKO AUKLEJIMA.

Zariana ir Nina Nekrasovos; "LIAUKITĖS VAIKUS AUKLĖTI, PADĖKITE JIEMS AUGTI"

Aprašymas:
Auginkite vaikus kaip gėles. Juk tada, kai iš žemės išdygsta mažas daigelis, mes jo neskubiname ir tuo labiau netempiame už lapelių, kad greičiau užaugtų. Į saulę jis stiebsis pats, be mūsų, nes tokia jo prigimtis. Mes jį tik sau-go-me. Mes tiesiog sukuriame palankias sąlygas jo augimui. Tiesiog džiaugiamės ir laukiam, kada jis paaugs, kada pumpuras sustiprės ir kada žiedlapiai prasiskleis.
Kiekvienas sodininkas žino: medis užaugs, gėlės pražys. Augimui paprasčiausiai nereikia kliudyti.

tai galima ilgai, tema tai 50 psl.

jei galima, kylančius klausimus surašysiu.

nuo kokio amžiaus vaikui galima paaiškinti, kodėl turi būti tvarka. Ir apskritai, kodėl, jūsų nuomone, ji turi būti?

kokias gyvenimo vertybes tėvai turi įteigti vaikams, jūsų nuomone?

o kad nebūtų kabinėjimasis, pati ir atsakau irgi į šiuos klausimus, gal gausis kokia nors diskusija.

tvarka pas mane namuose turi būti ten, kur ji būtina (aš netvarkos maniakė). Pvz. jei išpylei cukrų, momentaliai turi jį sutvarkyt, kitaip jau bus ne netvarka ant grindų, o košmaras. Bet jei ant kėdės ne savo vietoje guli žaislas, tai dėl manęs jis ten gali sau kurį laiką ir gulėti, jei ta kėdė iš esmės namie sėdėjimui nenaudojama. Todėl kai aiškinu, kodėl reikia sušluoti cukrų, tai ir galiu paaiškinti - nesušluosim, paskui dar ilgai klijuosimės prie grindų ir bus labai šlykštu. Bet negaliu paaiškinti, kodėl žaislas turi būti spintelėje, o ne ant kėdės, tai ir neaiškinu ir sau galvos nesuku. Apsitvarkom taip išsamiau kartą per mėnesį arba prieš pasikviesdami žmones, kurie savo namuose labai vertina tvarką ir jiems pas mus chaosiuke lengvam būtų nejauku tiesiog.

dėl gyvenimo vertybių tai gal atskirų reiktų ir ilgiau pamąstyt, bet apskritai tai, ką noriu įdiegt savo vaikui: tegu būna laisva kiek įmanoma, bet tai neturi iš esmės trukdyti aplinkiniams. jei išmoks tai suderinti, bus super. KOL KAS suderina. Bet dar ne tik uogelės, manau ir žiedeliai priešaky.
Papildyta:
pagyvenus , o išvertus į gyvenimo prozą - kiek tėvai turi kažką nurodyti, kaip gyventi savo vaikui? savo pavyzdžiu, kalbomis, kuo nors? nė kiek?

nes jei jau apie augalus kalbant, tai tempti į viršų aišku netempiam, bet yra tokie dalykai kaip bonsai - totalus formavimas, kiekvienos šakelytės. Ir beje daug kam tai gražu Žmonių pasaulyje tai turbūt atitiktų nuolat kontroliuojančius ir neleidžiančius vaikui pasireikšt tėvus, įsitikinusius, kad jie viską žino geriausiai...
Taip kad ir augalų pasauly - yra lauko augalai, o yra tie, kuriuos mes prižiūrim, puoselėjam, laistom, tręšiam, paremiam, kai reikia, atrišam, kai atramos nebereikalingos, pirmais-antrais metais gal dengiam žiemai, trečiais ketvirtais paliekam kautis su atšiauriom sąlygom pačius...
tai ar vaikas - lauko augalas, kuriuo tik žaviesi ir stebiesi, jam netrukdydamas, ar vis tik tas, kurį mes pasėjom ir už kurio augimą "atsakingi", jei norime, kad jis būtų toks, kokį įsivaizduojame?

Daržininkas negali pasirinkti, kas augs iš sėklos - usnis ar rožė. Bet jis gali pasirinkti, užsiims jis to augalo kultivavimu, ar paliks daugiau savarankiškai grumtis. Abu pasirinkimai turi savų privalumų. Jau senokai žinoma, kad prižiūrėta ir kultivuota daržovė sukaupia didesnė masę, turi gražesnė išvaizdą. Tačiau palikta šiek tiek labiau konkurentinėje aplinkoje yra atsparesnė ligoms, šalnoms, sukaupia daugiau vitaminų masės vienete.

Šitą citatą knygoje aš esu LABAI ryškiai pasibraukus



Manau, čia labiau sodo augalas, kurio augimo eiga mes visgi esam suinteresuoti, todėl ir patręšiam, ir paravim aplink, kai reikia, ir t.t. Lauko augalai ir bonsai, manau, atspindi kraštutinumus

Du pasirinkimai - o kuris iš jų jūsų šeimoj?

beje, jei jau važiuot tiesiogiai pagal tas alegorijas.

smėliadėžė. dvimečiai-trimečiai. vienos mamos pasirūpina įdiegti vaikui, jog negalima neatsiklausus imti svetimų daiktų, ir kad smūgis kastuvėliu ar smėlio žarstymas į akis - ne argumentas.
kitos - palieka daugiau savarankiškai grumtis, su mintim "patys išsiaiškins". besiaiškinant būna ir nukentėjusių atsiranda... taip sakant, kas stipresnis, tas išgyvens. kas silpnesnis - pats kaltas?

mes kažkada palikom bulves konkurentinėje aplinkoje. susodinom į išartą ir gerai paruoštą žemę, o paskui neturėjom kada patręšti ir apkaupti. išsikasėm iš maišo bulvių pasodintų trečdalį kibiriuko.
ar tikrai verta rizikuoti taip elgtis su nuosavu vaiku? įmest jį grumtis savarankiškai? nu gerai, gal tos bulvės trečdalyje kibiriuko buvo kokios nors labai stiprios ir su daugiau vitaminų, bet statistiškai vaizdzialis nekoks... iš kur žinot, kad tavo vaikas taps būtent ta bulve, kuri "išgyveno"?

1. Aš manyčiau, kad iki tam tikros ribos.. Jei ima kaltis ar piktybiškai atiminėt, tada reikia kištis... Tiksliau, kištis ir padirbėti ties tuo, kad taip nebūtų ir kitą, ir dar kitą kartą Bet jei tarkim jie ten barasi kas su kuo žais, bet nesimuša, ir galiausiai kažkaip išsiaiškina, tai manau, kad reikia palikti juos patiems spręsti tokias dilemas.. Tiesiog stebėti, kad neįvyktų nieko rimtesnio.

2. Nu brač, geras čia pavyzdys

nu nesutiksiu su tokiu dalyku
visu pirma lygint vaika ir augala man yra keista. o visu antra auklejimas mano manymu reikalingas, nes taip perduodam vaikams tam tikras gyvenimo vertybes ir pareigas.

Mano šeimoje yra pasirinkimas toks, kuris tinka pagal mano dūšią. Man patina gyvenimo įvairovė ir kievieno jame esančio savitumas. Mane teigiamai veikia erdvi, neperktrauta, bet tuo pačiu ir nenuglostyta, sterilizuota aplinka. Kad ir kambario augalus aš atsinešu į savo namus labai atsargiai, po vieną - du augaliukus. Ilgai ieškau jiems vietos, kuri patiktų, kur jie augtų be didelės priežiūros. Dabar turiu vieną gėlę, kurią gavau dovanų. Na, "nesusikalbu" su ja jau antri metai. Nepatinka jai ten, kur ji stovi. Išvaizda prasta tos gėlės, o stovi "prestižinėje" vietoje. Kas beužeitų - visiems užkliūva. Bet kuris vis paklausia, kas čia jai negerai. Viską perskaičiau internete, ką radau. Žinau, kas jai netinka. Bet geresnės vietos savo namuos jai neturiu. Ir žinau, kad tai gėlei visam likusiam jos gyvenimui yras kirtas tas kampas su tomis sąlygomis. Tai dabar "įkalbinėju" augti ten. Neretą vakarą prieinu, apžiūriu, pasigėriu kiekvienu leidžiamu daigeliu, nukarpau senus. Ir tikiuosi, kad prireiks dar metų-kitų, bet ji aklimatizuosis toje vietoje. Tiesiog augalas buvo didelis, augintas jam idealiai tinakmose sąlygose, reikia laiko.

Aš myliu gyvūnus, žmones, vaikus ir dažniausiai kieviename surandu ką nors mane patraukiančio. Man nesunku stebėti vaiką, rasti jame tike tobulumus, tiek pastebėti, kas tikrai kliudo ir jam pačiam, ir man, ir kitiems aplinkiniams šiuo metu konkrečiose situacijose. Bet man beveik niekada neužtenka vidinės valios nuspręsti ir "auklėti" vaiką, kad jis būtent šiai dienai pradėtų elgtis taip, kaip man patogu, arba patogu aplinkiniams. Neužtenka todėl, kad visada užduodu sau klausimą - kas aš tokia, kad nuspręsčiau kas yra gerai, o kas yra blogai. Ir ar aš galiu "užtikrinti" savo vaikui, kaip tai gėlei, "namų kampą" visam likusiam gyvenimui. Ar nebus kaip tai gėlei, kai vaikas "išdresuotas" pagal mano sustatytą programą, patekęs į kitas sąlygas pradės skursti ir toliau turės laukti kito "sodininko", kuris jį dresuos.

Aš labai daug dalykų darau "už vaikus" pakankamai ilgai, kai kitų vaikai jau seniai būna išmokinti tai daryti patys. Todėl, kad netikiu "išmokinimu", o siekiu "išmokimo". Dažniausiai nesiūlau vaikui išsprendimo anksčiau, nei pasireiškia pasekmės, leidžiu jam tas pasekmės pajusti. Neverčiu vaikų būti "patogiais" man ir aplinkiniams, jei tas nepatogumas ar pasekmė jam pačiam netrukdo. Bet mokinu įsiklausyti į save ir į aplinkinius ir ieškoti sprendimo, jei jis pats ar aplinka siunčia signalus, kad situacija yra netinkama. Niekada neverčiau mažų vaikų (smėlio dėžėje) spręsti konfliktų daugiau, nei sugeba patys tuo metu. Jei jau tekdavo kištis, tai ir išspręsdavau pati, vaikas galėdavo tik stebėti. Nes įtampos būsena, mano supratimu, ne tas momentas, kai smegenys pasiruošę analizei ar konstuktyvioms paieškoms. Jei jau nesugebėjo vaikas susiorentuoti aplinkybėse ir neprieiti iki konflikto, vadinasi jis to dar nemoka, tai lai stebi ir renka informaciją. Kai bus surinkęs reikiamą kiekį, visada atsiranda noras tai išbandyti. Jeigu neveikia - atsiranda poreikis ieškoti kito kelio. Gyvenime yra šimtai situacijų, kai veiksmas vyksta šalia ir gali tiesiog parodyti vaikui, kad jis atkreiptų dėmesį būdamas ramybės būklėje, neįsitraukęs į konfliktą asmeniškai. Maniškiai išmoko neimti svetimų daiktų, negriauti svetimų pilių, neklykti parduotuvėse ant "svetimų" situacijų, į kurias aš tiesiog atkreipdavau jų dėmesį.

Dabar mano jau paaugliai. Būdas, kuriuo ne auklėju, o padedu augti, išliko tas pats. Analizuoti, kas įvyko ir padėti išsiaškinti jo paties ir kito asmens pajautimus, reakcijas, norus. O ką su tuo daryti - lai ieško patys. O kol nerado savo kelio ir nepriėmė savo sprendimo, jei reikia veiksmo - darau pati. Man patinka posakis - jei nori padėti, neduok žuvies, bet išmokink ją pasigauti. Tik visada stengiuosi nepamiršti, kad mokinimuisi reikia laiko, o valgyti reikia ir tuo metu, kai mokiniesi žvejoti. Todėl jei alkis spaus pilvą, dažniausiai girebimas greičiausias, o ne geriausias sprendimas.

Kokių dalykų iš dažnai minimų, kaip "auklėjimas" aš beveik niekada nedariau ir toliau nedarau. Neverčiu vaiko tvarkyti ką padaręs, jei gu po situacijos išaiškinimo ir aptarimo jis visgi pats nepriima srendimo sutvarkyti. Nors dažniausiai mano vaikai neverčiami padaro daug dalykų, kurie svarbūs aplinkiniams, o jiems patiems nėra labai svarbūs. Nestabdau jų pasirinkimų ir sprendimų, net kai iš anksto turiu stiprų įsitikinimą, kad dėl jų tiek jie patys, tiek aš jausiuosi nejaukiai prieš aplinkinius. Sukandu dantis ir užsiimu valios ugdymu kai vaikų spredimai visiškai neatitinka mano įsivaizdavimo ir mano suvokimu kenkia jų pačių ateičiai.



Sąmoningumui ugdyti siūlau Jums vieną pratimą. Sutarkite su vaiku atlikti vieną užduotį: rieškušiomis perpilti vandenį iš vieno kibiro į kitą. Jūs semiate iš vieno kibiro rieškučiomis, pilate pasemptą į vaiko rieškutes, o vaikas supila į kitą kibirą. Pabandykite tai padaryti dviem būdais. Pradžiai pasodinkite vaiką prie kibiro nieko nepaaiškinus ir tiesiog lipkite daryti žingsniais, ką tuo metu reikia: "sėdėk", "suspausk delnus", "pilk į kibirą", "nesidairyk". O kitu atveju paaiškinkite vaikui taisykles iš anksto, apibrėžkite tikslą, jei norite - surenkite varžybas su kita komanda. Ir tada palyginkite kiek vandens pavysk perpilti.
"Auklėti" kaip supranta daugelis tėvų, yra pirmas variantas. Tėvai "kuria" tik jiems vieniems žinomas žaidimo taisykles, o vaikas bando atspėti, ko iš jo reikalauja ir tame sudalyvauti. Padėti augti - tai antras variantas, kai abu dalyvauja procese siekdami bendro tikslo.

Pagyvenus, na tikrai gerai rasot ir cia nepasigincysiu, nes kazkiek su jumis sutinku
tik pabandysiu paaiskinti ka as suprantu zodyje AUKLEJIMAS. tai mano manymu yra elgesio normu formavimas i tai ieina, kad pvz sutikus zmogu su juo reikia pasisveikinti ir atsisveikinti, sakyti aciu ir prasau, gerbti vyresnius zmones, bunant sveciuose nelandzioti po spinteles ar dar kur negalima, neimti i rankas visko kas papuola ir nemetyti po namus. mokau, kad su kitais vaikuciais reikia zaisti graziai, nesimusti ir dalintis. mano vaiko auklejimas susideda is to, kad as ji nukreipiu tam tikra linkme, o jis jau pats daro isvada kaip reikia elgtis.
Mano pareiga jam parosyt, pasakyt ir paaiskinti, o kaip daryti su laiku jis supras pats

Aukleti vaika reikia nuo pat pimu dienu,tada nereiks verkti,kad nesusitvarkoma.Keista,kai nesugebiama vaikui paaiskinti kas ir kodel,tai geriausia is vis neieskoti iseities. Yra sakoma,vaikai musu veidrodis.Nesistebeciau jei kada nors parasysite,kad "vaikas netvarkingas,ka daryti?"