Labai senai, kai tekejo mano puske, o as tebuvau 18-mete pamerge, jaunikis buvo pasitiktas taip. Puske turejo tokia faina drauge, kuri skardziai kalbejo ir pavaidint mokejo. Taigi, perrenge ja tautiniais drabuziais (puske mano sokejoa buvo, tai turejo), priskyne lauko geliu ir pasodino ant laiptu jaunikio laukt. Tik jaunikis pasirode su pirsliais ir pabroliais, kad soks toji drauge basa nuo tu laiptu, kad apsikabins jaunikio kakla (jaunikis ja zinoma puikiai pazinojo) ir kad ims skardziu balsu laiptineje pasakoti, kaip ji jo lauke, kaip pagaliau sulauke, kaip svajojo apie sita diena, kad net batus pamirso ir t.t. Pirsliai buvo ne is kelmo spirti, tai tuoj jie ja sutvarke - liepe irodyt, kad ji tikra jaunoji (ka liepe daryt tikrai nepamenu...). Tada toji drauge eme siulyt kitas mergeles, jei jau ji netinka. Taip buvo suvestos visos pamerges, o finale jaunoji sedejo uzdaryta kambaryje, ant duru staktos su siulu nuleista daug puoksteliu. Jaunikis jas karpe ir meilius zodzius sake, kol pagaliau gavo tikraja jaunaja. Buvo smagu, o be to visa tai vyko Utenoje, drauge specialiai kalbejo aukstaitiskai padejuodama - vajaazau vajaazau kur gi tu dingys, kiek laukte tavys reikeja ir t.t.