Knygos knygos knygos :)

rašymo stilius, pasakojimo maniera man labiau patinka
praleisti nenoriu - noriu į Italiją, kol galimybės riboja, pakeliausiu nors taip

dabar kaip tik skaitau apie berniukų mokyklą detektyvą gan įdomų Joane Harris "Džentelmenai ir Žaidėjai"

Didelis ačiū, būtinai įtrauksiu į savo sąrašėlę

Jau senokai perskaičiau Marinos Aleksėjevos "Žvilgsnis iš amžinybės" bet nerašiau-laukiau,gal susigulės...Ne.Tai prasčiausia iš visų mano skaitytų.Detektyvas su Krylovo pasakėčių fragmentais.Va-radau atsiliepimą.Reiškia,viskas su manim gerai
http://www.vaga.lt/g...366:w.170:h.999

Kitokia knyga. Tai ta rašytojos A. Marininos pusė, kuri retkarčiais imasi kitokios siužeto linijos, kuri vieniems jos gerbėjams bus dar viena malonia išimtim, o kitiems, kurie “kremta” tik Nastios Kamenskajos ir Co detektyvines mįsles bus, švelniai tariant, labai nuobodi ir neverta dėmesio knyga - serialas. Ši knyga kaip tik tokia. Serialas. Ir dar su keistais herojais: Varnu, Žalčiu, Akmeniu, Vėju, kurie, kaip tos babytės ant suolelio, aptarinėja herojų gyvenimo vingius ir stebi/analizuoja jų ateitį, likimą, poelgius.

Ši knyga patiks toms (moterims, nes vyrams vargu ar bus įdomu skaityti apie žmonių santykius, šeimynines peripetijas ir kt.), kurios nori “išgyventi” kelių kartų gyvenimą sovietmečio fone, sužinoti (čia jaunesnės kartos atstovams bus galbūt smalsu), kaip gyveno mūsų tėvai, tai pokaris ir dešimtmečiai iki 1980 m.. Kaip gyvenome mes, tarybiniai vaikai. Kaip augo to laikotarpio vaikai, kokiose sąlygose, koks buvo socialinis gyvenimas ir kaip mūsų mamos sukosi. Kai nebuvo tokių ilgų motinystės atostogų (kaip dabar), kai niekas negalėjo sau leisti būti “tik” namų šeimininke (-u) (gal tik partinių šulų žmonos galėjo turėti tokią išimtį), nes dirbti privalėjo visi, buvo net straipsnis už veltėdžiavimą, suprask, bedarbystę ir durniaus voliojimą. Kaip tėvai stovėdavo eilėse ir eidavo reguliariai atsižymėti, kad gautų pvz. naujus virtuvės baldus. Laukdavo savo eilės mėnesių mėnesiais, kol baldų gamintojai vykdydavo planą. Ir dar daug daug kitokių realių gyvenimo momentų, kurie taip pat bus įdomūs kitokia prasme. Kas buvo “blatas” Čia pat ir to laikmečio mados, grožio tendencijos, filmai (kaip kad “Likimo ironija, arba po pirties”), dainos, kurias mintyse dainavau, kai skaičiau.

Knyga ganėtinai nuobodi. “Babyčiu” pasiplepėjimus iš dalies permečiau paskubomis. Bet po to, jau paskutinės dalys vis tik įkvėpė kitų tęsinių skaitymui. Šiek tiek intrigos ir pasimoviau ant kabliuko. Na, žiūrėsim, kaip bus toliau. Pirmoji dalis galbūt ir liks pačia nuobodžiausia, reik tikėtis.

Manau, į temą būtų Jan Guillou ,,Blogis''. Puiki knyga.

Pascal Mercier “Naktinis traukinys į Lisaboną”. Man ji patiko. Pažadino norą vis dėl to atsiversti kažkada pirktą italų kalbos vadovėlį Patiko dėl Amadėju minčių, nes jose radau truputį savęs - paauglystėj panašiai galvojau, tik, aišku, nemokėjau to taip užrašyti Patiko dėl knygų, dėl to, kaip Amadėju artimieji ir draugai iš gabalėlių sudėliojo jo gyvenimą, tokį, koks jis buvo. Ir nors Amadėju dažnai galvodavo, ar kiti mus mato tokiais, kokie mes iš tiesų esame patys sau, manau, kad kiti jį matė būtent tokį. Nors, aišku, iki galo kažin ar mus kas nors pažįsta...

Ačiū, jau skaičiau

Aplankiau savo mylimą biblioteką-nei Marininos,nei "Svetimšalės" tęsinių negavau,bet parsinešiau:Danielle Steel "Dabar ir amžinai" ėmiau nežiūrėdama,labai tikiuosi,kad nebus banalus meilės romanas.Jodi Picoult "Kita širdis" Sandra Brown "Liudytoja" jaučiu,mesiu dabar skaitomą "Maorės prakeiksmą" ir imsiuos detektyvo

Joanne Harris "Džentelmenai ir žaidėjai"

Šią knygą skaičiau gal pusmetį ar net metus. Pirma knygos pusė nelabai užkabino, veikėjai, įvykiai painiojosi, buvo sunku suvokti, kuris veikėjas dabar kalba, kas jis ir panašiai. Tad knygą numečiau ir tik dabar nusprendžiau pabaigti. Antra knygos pusė daug įdomesnė negu pirmoji, po truputį tampa suprantama apie ką ši knyga. O ji apie vaiko, dabar jau suagusio žmogaus, kerštą. Tą žmogų aš įvardyčiau kaip nestabilios pscihikos, nes visą tą pyktį nešiotis šitiek metų, įpainioti nekaltus asmenis dėl, mano akimis, visiškai bereikšmio motyvo yra nesuprantama, beprotiška ir net kvaila. Kaip bebūtų, knyga iš tiesų patiko. Nesistengiau įspėti tą kerštaujantį žmogų, kuris iš pamatų bando sugriauti berniukų mokyklą Šv. Osvaldą. Tačiau, kai sužinojau, kas jis, be galo nustebau. To visiškai nesitikėjau ir net verčiau knygos puslapius atgal, kad perskaityčiau apie tą veikėją ir rasčiau kokią nors užuominą. Patiko ne tik detektyvinė knygos linija, bet ir visos tos mokyklos paslaptys bei skirtingi ir įdomūs mokytojai, kurie net neįtaria, kad tikrasis visų Šv. Osvaldą užgriūvusių nesėkmių kaltininkas ir net žudikas, yra tarp jų.

Vis noriu papasakot apie Victoria Hislop knygą "Sala" ("The Island") ir nesusikaupiu išsamesniam atsiliepimui.
Tai tiesiog pabersiu kelias mintis, gal kas susidomės.
Knyga labai neblogai buvo apibūdinta ant viršelio atvarto: "Pagaliau - paplūdimio knyga "su širdim"". Negaliu pasakyt kad jinai griebia už širdies, ne, nieks negraudena, perdėtai nedramatizuoja ir net "likimo pirštų", taip būdingų šeimyninėms sagoms, nėra pernelyg daug.
Yra labai neįprasta knygos "scena" - maža Graikijos sala, uždara raupsuotųjų kolonija, aplink kurią sukasi visas siužetas ir veiksmas. Kaip jau minėjau, tai yra šeimos istorija, mano akim parašyta labai įdomiai. Beveik nė karto neatspėjau siužeto posūkio, nors atrodo - ko gi dar nesu skaičius? Antra vertus tokio jausmo kad "na taip tai jau nebūna" irgi nepatyriau. Knygos herojai nei juodai juodi, nei baltai balti, tiesiog žmonės, truputį geresni ar blogesni.
Užbaigusi knygą puoliau siųstis graikų televizijos pagal ją sukurtą serialą, tačiau užteko pirmos serijos kad suprasčiau - man nepatiks, nes va ten daug jausmingos muzikos, išraiškingos tylos, sulėtintų kadrų ir visų kitų dramą kuriančių elementų, kurių nebuvimas taip mane žavėjo knygoje .

Jei gerai pamenu, yra skaičiusių "Hipnotizuotoją" gal kas galėtų papasakoti, kas ten rašoma apie Jono Linos asmeninį gyvenimą?

marakeš,
aš skaičiau, bet jau nebelabai pamenu (maišosi man skirtingi tyrėjai), išskyrus tai kad turi draugę suomę, su kuria retai susitinka. "Paganinio kontrakte" iš vis mažai asmeninio gyvenimo. Tik pora galvos skausmų ir vakarienių su ta pačia drauge archiologe.