Sveikos, princesės,
Jungiuosi prie Jūsų po vakar... Man ši tema iš tiesų nelabai tinka gal, nes aš '' palikau'' , na, aplamai, labai keista situacija, miglota, daug kam gal bus nesuprasta, tieisog trumpai papasakosiu:
1,5 metus bendravau su vienu vyru, jis gyvena Airijoje, atvykdavo į lt. Daug ko tarp mūsų buvo, gero, blogo, ''skyrybų'' , kitą dieną susitiakydavom ( nes per kompiutrį supratau, kad tai visai kas kita) .
Pasakė, kad atvažiuoja į lietuvą dėl manęs, kad bus 8 dienas. Sakė, kad tik nuveš seserų vaikus kur nors, visą kitą likusį laiką bus su manimi. Būti su draugais neplanavo, bet,... atvyko jis į lietuvą, pabuvome kartu per naktį ir iš pačio ryto parvežė mane namo, tikėjausi vėl jį pamatyti, bet parašė, kad su draugais prie vandens... Nuliūdau, nusivyliau, tikėjausi, kad ir mane pakvies...
po poros dienų vėl susitikome, jau pradėjau abejoti savo jausmais jam, bet neugebėjau jam to pasakyti, tik užuominas aviau. Kitą dieną susirašinėjom, pasakiau, kad mano noras dingsta, nes jis nesistengia, sakė, kad atvažiuoja dėl manęs, o mes net nebūname, kartu.. sakiau, net nežinau k otu nori, ar nori manęs. Viskas ką jis atsakė, kad pripratęs yra būti vienas, kad sunku prisiversti kažko norėti, kad reikai jam laiko ir panašiai. Mane tos kalbos eili kartą nuliūdino ir jau galutinai.
vakar jau buvo mūsų paskutinė diena.... prieš jam vežant nao, pasakiau jam '' žinai ką? '' apsikabinau jį, padėjau galvą ant peties, priglaudiau lūpas prie ausies, ir pasakiau, kad daugiau nebesusitiksime. Paklausė jis kodėl, pasakiau ' trukdau aš tau '' pasakė jis '' nepamenu kad būčiau taip sakęs'', o a atsakiau '' o aš pamenu ' . Nebuvo jsi man taip sakęs tieisogiai, tieisog aš jo veiksmus interpretavau savaip. ( p oto suprasite kodėl) . Sėdėjo jis... be žodžių. Mačiau jo akyse liūdesį, nusivylimą, man buvo labaiii gaila ir lbai sunku tai ištarti.
apsiakbinau jį, glosčiau, o jis nė nejudėjo iš vietos. Po to vėl pasakiau - nenoriu aš tau trukdyti... jis atsakė, kad netrukdau jam, pasakiau - pats sakei, kad atvažiuoji į lietuvą dėl manęs, o su manimi visai nebūni. vadinasi trukdau. jis tai paneigė ir aš pasakiiau, ka '' o man tai patrodo''.
Jis nieko neatsakė, užkūrė automobilį, vežė namo, aš tyliai verkiau, supatau, ka tai mūsų paskutinis vaiavimas kartu. visą laiką buvo tyla. apsikabinau jį, glosčiau, žiūrėjau į jį, suvokdama, kad daugiau niekada nepamatysiu, o jsi į mane nė karto nedirstelėjo. Keista buvo matyti jį tokį liūdną.
Priežė prie namų, apsiakbininau jį, sušnabždėjau, kad pasiilgsiu jo, taip sunk uuvo jį paleisti... bet atsisveikinau, pabučiavau. Atsiariau galines mašinos dureles, pasiėmiau rankinę, dar kartą į jį pažiūrėjau ir išėjau... ėjau lėtai, buvo labai sunku... taip sunk ubuo, galvojau nugriūsiu.. o jsi nevažiavo dar... stovėjo, ką darė, ar liūdėjo ar žiūrėjo į mane, nežinau... atsisukau ir aš, po kiek laiko išvažiavo.
BET..... ataikėlus ryte, prisminiau, kad kartu su rankinu turėjau maišelį, jame buvo buvo mano basutės, darbinė apranga, šokau iš lovos, pažiūrėjau , kad niekur nėra. Parašiau jam, paklausiau ar nepalikau pas jį... parašė, kad palikau. Paprašiau, kad kai važiuos pro Kauną, užvežtų man, pasakė, kad užveš. Poryt jis išskrenda, bijau, kad negrąžins daiktų, o man jų reikia.... ten mano darbo apranga.
Žodžiu, dar laukia susitikimas..
o pati palikau jį, nes asjaučiau jam nereikalinga, ir kai jam sakiau, lyg trukdyčiau jam... Tas jausmas, kai esi nereikalinga, yra pats nemaloniausias, kokį kada esu pajutusi 
gal ir gereja, va vakar buvo man gimtadienis, slaptai sirdies kampelyje tikejausi kad jis mane pasveikins, bet deja deja... esu siek tiek nusivylusi, siek tiek teisi, siek tiek patenkinta ir net laiminga. Istikro dabar pradedu suvokti, kad kuo maziau ji matau, kuo maziau apie ji zinau ir kuo maziau mes bendraujame (musu atveju isvis nebendraujame) tuo man yra lengviau. Dabar net neisivaizduoju kaip atrodytu jo veidas stovint pries mane, pradeda blesti viskas is galvos ir galbut jus teisios- pasiilgstu ne jo, o santykiu, to kas buvo tarp musu. Kol kas jauciuosi geriau, bet bijau atklritimo, kuris tikrai bus
