Norėčiau ir aš pasipasakoti, gal daugiau net sau pačiai, kad didysis įvykis, vykęs prieš 7 mėnesius, neužsimirštų.
Sužinojau, kad laukiuosi, vasario pabaigoje. Buvo didelis siurprizas, nes vaikų dar neplanavome, kai tik MB apie tai prabildavo, tildydavau jį ir sakydavau, kad mums dar per anksti, dar studijos nebaigtos, dar pasaulis neapkeliautas, o ir gyvenome mes dar atskirai, aš su keliais studentais viename bute, o jis studentų bendrabutyje.
Tai tokia mūsų istorijos pradžia: sužinojusi didžiąją naujieną esu lengvame šoke, skambinu SB ir nepasiteiravusi, kur jis dabar, jau pirmame sakinyje jam pranešu, kad taps tėveliu. O jis vargšas vos nuo dviračio nenusirideno iš džiaugsmo. Mano reakcija buvo kiek kitokia, pirmąsias savaites teko pratintis prie minties tapti mama. O kai prie tos minties pripratau ir jau pro vaikiškas parduotuves nepraeidavau nepadūsaudama, kaip jau norėčiau pulti ir pirkti viską, pradėjome ieškotis šeimyninio buto. Nelengva buvo tą mūsų svajonių butą rasti, per vasaros karščius lakstydavau pilvota po miestą apžiūrinėdama vieną po kito. Ačiū Dievui, man bebūnant 7 mėnesy, radome gražų butuką. Buvau tokia užsidegusi, kad ir lagaminus nešiojau, ir tapetus plėšiau, ir kai niekas nematė, po visų remontų grindis keliais eidama ploviau. Juk ruošėme butą savo princesei norėjau, kad būtų gražu.
Ir nuo to laiko prasidėjo laukimas. Viskas paruošta, drabužiukai supirkti, išplauti ir sulankstyti spintoje, lovelė paklota, ir kiekvieną dieną vis tikėdavausi, kad pagaliau šiandien... O veiksmas prasidėjo, kai apie tai net negalvojau.
Dvi dienas prieš terminą: buvo sekmadienis, spalio 30 d. Atsikėliau viena, nes MB dirbo, išėmiau iš šaldiklio vištą, planavau kepti pietums (tik nebeteko ), pavalgiau sau ramiai pusryčius, prisijungiau prie SM patikrinti, ar pas mūsų lapkritinukes nieko naujo, ir staiga suskaudo pilvą. Iš pradžių net dėmesio nekreipiau, kas laukėsi, žino, kad dažnai kas suskausta, ypatingai paskutiniais mėnesiais Galvojau, kad čia tik vieni iš tų skausmelių. Bet skausmas nedingo, dar įkyresnis darėsi, ir aš jau sunerimau, įsijungiau sąrėmių skaičiuokę ir skaičiavau, kas kiek man laiko čia skauda. O pati širdies gilumoje iš savęs juokiausi, netikėjau, kad jau šiandien Iš pradžių kas 7 minutes, po 30 min jau kas 4, tada kas 3, ir va tada jau supratau, kad viskas, niekur nedingsiu. Skambinau SB ir kviečiausi iš darbo, MB darbas nearti, bet jis sugebėjo per 20 min namo parlėkti. Įlėkė pro duris apvaliomis akimis ir labai nustebo mane ramiai vaikštančią pamatęs. O aš juk didžiojoje misijoje buvau - ieškojau vatos tamponėlių į liemenuką, įsikalusi sau į galvą, kad neišvažiuosime, kol aš jų nerasiu. Bet kai vis labiau ir labiau skaudėjo, susiriesdavau jau net kas 2 minutes, gavau paiešką nutraukti ir taksi kviestis. Vairuotojas jau iš mano veido suprato, kur važiuoti
Taigi 13 val mes jau buvome klinikoje. Atsidarymas 1 cm, o sąrėmiai kas 2-3 minutes Paguldė mane į vonią atsipalaidavimui, pats geriausias sprendimas tą dieną. Gulėjau ir kaifavau, kas kelias minutes vis susiriesdama ir iškvėpuodama sąrėmį. Su akušere per pauzę juokelius pasakodavomės ir galvodavome, kaip čia mano mažoji afrikiukė atrodys. Ir taip iki 22 val, išlįsdavau iš vandens tik pavalgyti ir į tualetą nueiti.
22 val prasidėjo patys smagumai - atsidarymas pilnas, skausmas didelis, jau ir stumti norėjosi, o vaikas kaip nelenda, taip nelenda. Sąrėmiai baisiai stiprūs, gyvenime tokių skausmų nesu kentusi, o niekas nevyksta. Aš jau ir epidiūro prašyti pradėjau, nors nuo pat pradžių prieš visus vaistus buvau. Pasirodo, man ne epidiūro reikėjo, o CP. Mano klubai per siauri ir vaikutis tiesiog nepralindo, jau ir jai stresas, žali vandenys nutekėjo, širdelės tonai blogi buvo... Daktarai dar kad pažiūrėti jai kraujo iš galvutės paėmė, rezultatai dar blogesni buvo nei galvojo, taip mane supakavo ir į operacinę. Niekada negalvojau, kad aš taip kada nors džiaugsiuosi į operacinę keliaudama O kai epidūrą padarė, pasijutau septintame danguje, ramybė, jokio skausmo, jau būtų galima ir pamiegoti, jei ne...palauk, kur aš esu???
Taip ir sulaukiau savo mažylės 00:36, spalio 31 d., jos verkimas man nuskambėjo kaip gražiausia muzika, ir nuo to momento apie miegą nebegalvojau, tik priglaudžiau tą mažą nuogą kniurkiantį vaikiuką prie savo krūtinės ir mėgavausi... O ašaros kaip pupos tekėti pradėjo, kūkčiojau negalėdama sustoti, negalėdama patikėti, kad tai mano vaikelis. MB sutrikęs mane guodė, o aš tik verkiau iš palengvėjimo, išverkdama visus sunkumus, visus skausmus, išliedama visa tai, kas manyje kaupėsi nuo žinios apie nėštumą. Visos problemos ir sunkumai buvo akimirksniu pamiršti, nuo tos sekundės egzistavo tik mano mažylė ir tik ji svarbi. Pajutau tokią didelę meilę, kad bijojau ją sutraiškyti Tas momentas labiausiai įsimintinas mano gyvenime, kiekvieną detalę prisimenu, šviesias operacinės lubas, šilumą, ramybę ir savo šiltą mažylę, besispaudžiančią prie manęs ir ieškančią pienuko
Auginu dabar sveiką, vikrią mažylę, kuri ropoja, labai mėgsta šokinėti ir vartytis, o jos juokas skamba kaip varpelis po kambarius. Esu laiminga būdama mama, ir nesvarbu, kad studijas teko metams atidėti Jas visada galėsiu pratęsti, bet laikas, praleistas su mano mažyle, yra pats brangiausias ir taip greitai bėga... Stengiuosi kiekvienu momentu mėgautis
Labai graži ir miela istorija - aukite sveikos ir linksmos
QUOTE
O ašaros kaip pupos tekėti pradėjo, kūkčiojau negalėdama sustoti, negalėdama patikėti, kad tai mano vaikelis. MB sutrikęs mane guodė, o aš tik verkiau iš palengvėjimo, išverkdama visus sunkumus, visus skausmus, išliedama visa tai, kas manyje kaupėsi nuo žinios apie nėštumą. Visos problemos ir sunkumai buvo akimirksniu pamiršti, nuo tos sekundės egzistavo tik mano mažylė ir tik ji svarbi. Pajutau tokią didelę meilę, kad bijojau ją sutraiškyti Tas momentas labiausiai įsimintinas mano gyvenime, kiekvieną detalę prisimenu, šviesias operacinės lubas, šilumą, ramybę ir savo šiltą mažylę, besispaudžiančią prie manęs ir ieškančią pienuko
Tikrai būti mama yra pats nerealiausias dalykas pasaulyje!
Super istorija
QUOTE(mindingas @ 2012 06 11, 13:24)
labai grazi istorija
Džiugu, kad patiko Tikrai, būti Mama yra pats sunkiausias, bet kartu ir pats nuostabiausias dalykas
Sveikinu! Saunu, kad viskas laimingai pasibaige
Tokia šilta ir graži Jūsų istorija...
QUOTE(-Astreja- @ 2012 06 13, 03:22)
Sveikinu! Saunu, kad viskas laimingai pasibaige
ačiū, aš irgi džiaugiuosi, nors norėjau ir svajojau apie visai kitokį gimdymą - natūraliai, ramiai, be stresų ir garantuotai be pjūvių... ilgą laiką ir vis dar iki dabar ateina mintys, kaip būtų, jei būtų...nenoriu savęs kaltinti, nei daktarų, bet antro gimdymo norėčiau natūralaus
QUOTE(Camielle @ 2012 06 13, 15:20)
Tokia šilta ir graži Jūsų istorija...
labai ačiū, stengiausi kiek galėjau, nesu didžioji rašytoja
Labai grazi istorija