Kaip Deividukas sunkiai skinėsi kelią į šį pasaulį - Gimdymo istorijos

[FONT=Times][SIZE=1][COLOR=blue]

Kadangi mūsų pirmagimis sūnelis gimė iš neapsakomai gražios meilės, tai pradėsiu pasakoti nuo to kaip susipažinau su savo vyru. Mus suvedė viena mano sena draugė. Pirmasis mūsų pasimatymas ivyko 2003 m. lapkričio 2 d. Oras buvo labai bjaurus - pliaupė lietus kaip "iš kibiro", pūtė žvarbus vėjas. Tačiau mums tai nesugadino nuotaikos. Pirmąjį mūsų pažinties vakarą mes vienas kitam pasipasakojom apie savo gyvenimus, pasiguodėm, kad abiems teko nusivilti meile. Jam jaučiau simpatiją nuo pat pirmo mūsų susitikimo kas vėliau peraugo į abipusę nuostabią meilę. 2004 m. pavasarį aš pastojau. Žinia apie nėstumą manęs tikrai nepradžiugino. Mes dar tik 4 men. draugavom, neturėjom savo būsto - aš gyvenau pas savo tėvus, o jis nuomavosi butą. Nors draugas mane ramino, kad viskas bus gerai, aš verkiau ta vakarą. Po šešių savaičių, t.y. per Šv. Velykas as netekau to mažyčio šešių savaičių kūdikėlio. Jei ne mano draugas, aš nebūčiau ištvėrusi šios tragedijos. Kiekvieną kartą pamačiusi mažą kūdikėlį, aš prapliūpdavau verkti. Sugrįžus man iš ligoninės, manęs laukė maloni staigmena. Draugas man pasipiršo. Iškart išlėkėm į metrikacijos biurą ir pasirinkom vestuvių datą. Taip ruošdamasi vestuvėms kartu su draugu, po truputį užmiršau mūsų vaikelio netektį. Vasarą mes iškėlėme vestuves. Taip tapome vyru ir žmona. Spalio pabaigoje įsigyjome 3 kambarių butą. Na, o po mėnesio aš sužinojau, kad laukiuosi vaikelio. Tai buvo neapsakomai džiugi žinia. Nuo pat pirmųjų nėštumo dienų aš jaučiau, kad manyje vystosi berniukas. Ta nuojauta manęs neapgavo. 20 - ąją nėstumo savaitę echoskopijos metu sužinojau, kad tai tikrai vyriškos lyties vaisius auga mano pilvelyje. Nėštumas nebuvo sudėtingas, tik labai sunku buvo vaikščioti vasarą. Gimdymas buvo numatytas rugpjūčio 18 d. Deja, tu ta dieną dar nesiruošei išvysti pasaulio. Rugpjūčio 24 d. suskaičiavau vos kelis vaisiaus judesius per dieną. Todėl paskambinau savo gydytojui. Jis liepė man nuvažiuoti į gimdyklą ir pasitikrinti vaisiaus širdies tonusus. Mūsų būsimasis sūnelis paprasčiausiai tądien labai daug miegojo. Grįžom namo iš gimdyklos lyg ir nusiraminę, bet aš, lyg ir nujausdama kažką, pasiruošiau tašelę į gimdyklą. Kažkur apie pusę dviejų nakties man nubėgo vandenys. Iškart žadinau vyrą ir mes strimgalviais nulėkėme į gimdyklą. Kai jau mane paguldė į gimdyklą, man sąrėmiai kartojosi kas 5 - 10 min. Tačiau po poros valandų aš jų nebejaučiau. Porą valandų pavyko nusnausti. Pusę aštuonių ryto mane apžiūrėjo ginekologas -akušeris ir nustatė, kad gimdos kaklelis atsidaręs tik 1 cm. Liepė vyrui nuvažiuoti nupirkti gimdos kaklelį minkštinančių žvakučių, pradėjo leisti skatinamuosius vaistus. Vėl sąrėmiai atsirado ir pasidarė labai reguliarūs ir skausmingi jau po 2 valandu. Dar po 2 val. vėl sąrėmių sąrėmių sumažėjo. Deja, gimdos kaklelis buvo atsidaręs tik 2 cm. Gydytoja leido man šiek tiek pailsėti, o paskui ir vėl teko leisti skatinamuosius. Šįkart sąrėmiai buvo labai dažni ir daug skausmingesni. Kažkur po 3 valandų vėl mane apžiūrėjo gydytojas. Deja, ir vėl nuliūdino. Gimdos kaklelio atsivėrimas buvo vis dar 2 cm. Reikėjo kažką skubiai daryti. Todėl buvo sukviesta gydytojų komanda, kuri nusprendė, jog reikės daryti Cezario pjūvį. Sūnelis gimė rugpjūčio 26 d. 17 h 53 min. Pirmasis jį išvydo mano vyras. Aš jį pamačiau tik kai atsigavau po narkozės. Kažkur apie pusę dešimt vakaro. Nors jaučiausi išsekusi, pamačiusi tą mažą mūsų sūnelį aš tiesiog nušvitau. Norėjosi pašokti iki dangaus iš laimės ir sušukti visiems žemės gyventojams: "Mums gimė sūnelis. Pažiūrėkite koks jis gražus!" Sūnelį mes pavadinome Deividu. Taip jis išvydo šį mūsų didelį pasaulį. Dabar jam jau aštuoni mėnesiai ir mes su vyru vis dar niekaip neatsidžiaugiame savo atžalėle. Stengiamės Deividukui skirti kuo daugiau dėmesio, rūpintis juo. Dėsime visas pastangas, kad išaugtų geras ir doras žmogus.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis