Rykštelės naudojimas: už ir prieš argumentuokit

Skaitinėdama kai kurių diržiuko šalininkių pasisakymus supratau, kad jos tiesiog nežino kitų bausmių variantų: arba kalbiesi su vaiku (kas reiškia aiškini, pasakoji, aiškiniesi), arba lupi. Betgi galima ir kitaip nubausti. Juk ruošiame juos gyvenimui, kur jie už klaidas bus baudžiami. Nekalbu apie kalėjimus, policijas ar pan. Tiesiog, pavyzdžiui, prastai dirbai - atleido iš darbo. Nu kuo ne bausmė? Niekas nemušė ir gražiuoju nešnekėjo, bet nubaudė. Tai ir mažajam reikia tokias bausmes taikyti, kurios parodytų, kad netinkamas elgesys turi savus padarinius. Gal ir nieko būtų vaiką lupti, bet gyvename visuomenėje, kurioje kitą mušti nepriimtina. Jeigu supykę ant kolegos galėtume jį legaliai primušti, tai gal nieko tokio nebūtų ir tame, kad vaiką luptume. Bet juk taip nesielgiame. Ar elgiamės?
Papildyta:

Vaikas lygus su mama ir tėčiu kaip žmogus. O paskui jau eina klausimas, kas vadovauja paradui. Darbe darbuotojo normalus direktorius irgi nestumdo ir nelaiko prastesniu, o tariasi.
Papildyta:

Labai aiškiai surašyta Kol mažiukas vaikas, nelabai ką sutarsi, tai jau pačiam tenka galvoti, bet paskui jau galima tartis ir derėtis. Nes tikrai labai daug taisyklių nuleidžiame vaikui, o patys nesilaikome. Kaip kad buvo čia klausimas, ar normalu, jei vyras priluptų už neplautus indus? O atsakymas bus: "tegu pats išsiplauna, jei nepatinka". Tai kodėl tokioje šeimoje vaikas turėtų klausytis: "susidėk daiktus, išplauk indus ir pan." "Pati išsiplauk, jei nepatinka".

kalba ne tiek apie vadovavima, kiek apie atsakomybe. butina vaika gerbti ir atsizvelgti i jo poreikius, nuomone, etc, bet vis tiek kuriant santyki su vaiku atsakomybe tenka visu pirma suaugusiajam, o ne vaikui.

visiškai sutinku norėjau pasakyti, kad vis tiek dalį namų taisyklių kuria tėvai. juk nepaleisi vaiko per naktis po miestą klajoti, kad ir kaip jis to norėtų. turi nustatyti kažkokias taisykles. tik kartais būna, kad su tomis taisyklėmis persistengiama. bet čia jau visai ne į temą.

Visai vienoda, kam aš, tu, visomenė, valstybė, esančios už "santykio" ribų, "paskirs" atsakomybę. Atsakomybė yra prisiimama, suvokiant savo galimybes ir pasiryžtant visais įmanomais būdais siekto to, ką apsiėmei atlikti. Ir vadinasi ji tada įsipareigojimu. O santykis įmanomas tik taga, kai jam įsipareigoja abi pusės. Aptartuose "trijų žingsnių" ribų nustatymo metoduose vaikui net nesudaromos salygos mokintis įsipareigoti.

na kodėl? vaikas įsipareigoja laikytis taisyklės ir prisiima atsakomybę už padarinius.

Jaučiu, kad nesupratote situacijos, nes siūlymas yra, stabdyti abu vaikus. Tačiau, ne abu vaikai važinėja nesaugiai. Važinėja tik mažasis, iš paskos didžiajam, tuo erzindamas didįjį ir sudarydamas avarines situacijas. TAigi, mano galva, tuo pačiu ir taip pat bausti ar kažkaip stabdyti didžiojo žaidima - yra nesąžininga.

Iš tiesų tai čia tokia problema, su kuria šiuo metu intensyviai dirbame namuose



Šventi žodžiai



Labai sutinku



VA būtent



Pavyzdį su trijais žingsniais daviau, vaikui lipant į medį. Laukimas, kol vaikas įsipareigos ir nebelips į medį, gali būti rizikavimas jo sveikata ir net gyvybe
Kaip jau minėjo, kartais turi veikti "čia ir dabar"

apie medžius galiu pasakyti tik tiek, kad jeigu vaikui nuo pat gimimo leidi lipti tiek, kiek nori, jis nelips daugiau, nei gali. žinoma, nelaimių visokių nutinka, bet čia jau neapsaugosi nuo visko. taigi šiuo atveju pasekmė-bausmė vaikui savaime būtų, jei nuvirstų. aš tokiose situacijose tylėčiau ir laukčiau dantis sukandusi ir drebančia širdimi, kuo visa tai baigsis. arba nežiūrėčiau, jei negalėčiau žiūrėti. čia jau būtų per didelė kontrolė - neleisti lipti.

Ne, nu suprantat, būna vaikas ir jūrą ar vandenyną pirmą kartą pamato būdamas kelių metų amžiaus, negi dabar sukąsi dantis ir lauksi kuom visa tai baigsis

Taip, jis nelips daugiau nei gali, tik įdomu ar užlipęs tiek kiek gali jis lygiai taip pat galės ir nusileist?

Kas liečia važinėjimą dviračiais ir mažojo daužymąsi, šią problemą issprendžiau paprastai. Mažasis turejo padėti dviratį atgal į garažą ir daugiau tą dieną ant dviračio nesėdo, kad ir kaip norėjo ir prase bei zadejo pasitaisyti ir daugiau nesidauzyti. Dabar tokios bėdos nebeliko. Broliai draugiskai vazinejasi o jei ir sutrukdo kuris kuriam tai netycia.

Bet kieme yra kitas vaikas kuris lygiai tą patį daro ir jam tėvai to nedraudžia. Deja savo vyresnėlio turiu prašyt, kad jis vaziuotu kuo toliau nuo besidaužančio arba pastarajam esant kieme tieisog nevazineti dviraciu. Taip as aprboju savo vaiko teises ir nepelnytai. Bet kito kelio nėra, nes daužytojo tevai sugeba tik šūkauti "negalima" o pritrukus kantrybei ir prikimus, vožti gerai anam per šikną. Spekit tai padeda? Nea, anas vel puola paskui didesnį ir daužosi. Taigi man savrbi manojo sveikata todel ir tenka nepelnytai aptiboti jam galimybe vazinet dviraciu tada kai ji to nori.

Akivaizdi iliustracija, kad vaikai mušami ne dėlto, kad išbandytos visos priemonės, o dėlto, kad patys tėvai yra pervargę, suirzę, nekantrūs ir pan. Suprantu - nemalonumai darbe, problemos su mokslais, sunkumai namuose ir t.t. - visa tai išveda iš pusiausvyros, bet... Visiems pasitaiko tokių situacijų. O būna ir dar sunkesnių
Bet ar tai priežastis smurtauti? Ir paskui dar atkakliai forume įrodinėti, kad vaikų mušimas tai nieko tokio Dėstot kažkokius nerealius išvedžiojimus vien tam, kad pateisintumėt savo elgesį. Bet koks gali būti pateisinimas smurtui? Čia jau ne sykį minėta, bet iš tiesų - o kodėl tuomet namuose su vyru dėl neplautos lėkščių krūvos nepasikumščiuot? Kodėl darbe viršininkei ar bendradarbei kartą ir visiems laikams savo pozicijos jėga nepaaiškint? Sakysit, negalima. O kodėl? Per teliką rodo, kad būna ir taip Tai kur tie smurtaujantys žmonės tokių bendravimo formų išmoksta? Ne namie?

Tai reikia suprasti, vaikas, nesusivaldęs ir pažeidęs taisyklę, ateina didžiai susikrimtęs dėl savo poelgio, atsiprašo ir ieško būdų, kaip atitaisyti padarytą žalą ir nebesielgti taip ateityje.

Ar visgi prasižengęs pateikia 1001 priežastį, kodėl jis čia niekuo dėtas ir yra priverčiamas atlikti už taisyklių nesilaikymą nustatytą bausmę?

kadangi namuos du vaikai auga, tai ne vienas atvejis yra buvęs tiek "pažeidei nustatytas taisykles - gauni sutartą bausmę", tiek "nepavyko įvykdyti pasižadėjimo - gailiuosi, ieškau būdų atitaisyti žalą ir stengiuosi ateityje taip nesielgti".

Pavyzdžiui mano vyresnėlis yra įsipareigojęs rūpintis jaunesne sese, jeigu jie lieka dviese ar vykdo veiklas dviese. Tas įsipareigojimas nėra nei mokintas, nei primestas bausmėmis, o natūraliai perimtas iš tėvų elgesio modelio, kad vyresnis yra atsakingas už mažesnį tose situacijose, kur mažesnis nepajėgus pats savimi pasirūpinti. Todėl tokiose situacijoje su dviračiais, apie kurią pasakojo Limcamca, jeigu vyresnėlis gebėtų įvertinti, kad mažosios važiavimas nesaugus ir kelia grėsmę jai pačiai, jis tiesiog pats nustotų važinėtis dviračiu ir tartųsi su sese, kaip ji turi važiuoti. Iš kitos pusės mažoji, žinodama kad brolis tikrai nežais, jeigu ji nesilaikys sutartų tarp jų saugumo taisyklių, būna, kad pasiginčija, pasėdi papūtus lūpas, bet laikosi susitarimų. Nei vienas iš vaikų neturi "formalios galios" kažkaip nubausti kitą - ką nors atimti, sumušti, uždrausti. Tačiau jie visgi tarpusavyje suranda bedrą kalbą ir sugeba sutarti tiek bendram žaidimui, tiek bendram darbo atlikimui. Todėl turiu prieš akis puikų pavyzdį, kaip neretai priešpriešiniai interesai yra suderinami be prievartos, derybų ir įsipareigojimų būdu.

na ir kas blogiausio gali nutikti? stovėsit šalia to vaiko jūroj, o kai panirs - ištauksit (kaip suprantu, kalbat apie mažiuką, o ne dešimtmetį, kuriam jau galima paaiškinti, kas nutiks).
Papildyta:

jei negalės, pasišauks pagalbos.


vaikų auklėjimas - kūrybiškas procesas. ir visada turi būti budrus, kad teisingai įvertintum situaciją. čia nėra aiškių taisyklių. esu beveik tikra, kad kuo mažiau bausi vaiką, tuo mažiau jis prisidirbs. jau rašiau, bet pasikartosiu, visi žmonės iš esmės yra geri ir nori būti mylimi. reikia to nepamiršti ir vertinant vaiko poelgius.