QUOTE(Kriiste @ 2012 07 11, 21:47)
nu tada ziauru ju atzvilgiu

, juk apsisprest reik kai vaikui tera 7 metai, o jei sprendimas klaidingas...
bet aisku - su rykstele tai nesusije
ne su rykšte tai nesusiję, bet labai yra susiję va su tuo- gabus tam, gabus anam, mokykla mūsų bloga, švietimo sistema dar blogesnė. Visi blogi mano vaikui ir tik aš viena žinau kaip ten gyventi toliau( niekam asmeniškai netaikau). Padarai va tokį sprendimą, kai vaikui septyneri, o paskui tai gi ne tau, o vaikui su tuo tavo sprendimu gyventi. Ir ką jam tada daryti? Kaip jam iš tų traumų vaduotis. Maniškiai į dailę stojo būdami penktokais. Tada tokia tvarka buvo, dabar nuo pirmos priima, bet penktoj yra mandatinė yra iškrentančių, yra priimamų naujų. Buvo dvylikos. Daug aiškiau žinojo ko norėjo, kam ta dailė ir ko jie sieks. Sūnus va akademijoj, o dukra su vienu devynetuku baigus dailę, pasakė kad visko ko ji iš tos dailės norėjo gavo, daugiau nebesieks- ir pasirinko kitą specialybę.
Jaunesnysis muzikos mokėsi nuo penkerių. Paruošiamoji klasė du metai, bet mokslas prie instrumento sunkus. Baigė keturias ir nusprendėm jog mums gana. Ne dėl pačios mokyklos, kiek dėl atmosferos ten.
Tai man tas aš paėmiau, aš nusprendžiau, aš žinau ko mano vaikui reikia, aš aš aš AŠ- man skamba daug baisiau nei bet koks rykštelės parodymas, ar užplojimas
į minkštąją. Man tai atrodo jog vaikui tai ir yra pati didžiausia bausmė kai motinos ir tėveliai ima žinoti geriau už juos- ko jiems reikia, ko jie nori. Ir fizinė ir moralinė bausmė. Negali subręst nei fiziškai, nei psichologiškai. Pilnas verksnių(kertelė sielai) ir ne tik va tokias traumas patyrusių.