QUOTE(pagyvenus @ 2012 07 12, 16:51)
Bet ko gero nėra vienareikšmiško atsakymo, kiek tos laisvės vaikui reikia. Šiandieną buvo situacija, kai nugirdau paauglių pokalbį - savo sūnaus ir šiuo metu pas mus būnančios draugų dukros. Jie abu eina į vasaros stovyklą, šiandien paskutinė diena. Sūnus pasigavo kažkokį virusą, ryte šiek tiek skaudėjo gerklę ir temperatūra užkilo. Aš suradau tabletę nuo gerklės ir pasiūliau šiandien gal neiti į užsiėmimus. Jei virusas gali kitus užkrėsti, o ir pačiam kažin ar noras yra mokintis, ir dar gali sveiktai nekaip atsiliepti toks vaikščiojimas su liga, o jam po savaitės kita stovykla. Sūnus pasakė, kad visgi jaučiasi ne tiek prastai ir nori eiti. Paklausiau vyro, ar extra atveju galės paimti, jei paskambintų dėl užkilusios temperatūros. Sutarėm, kad lai eina, jei reiks - paimsim ir parvešim namo. Po to nugirdau kaip mergina sakė: "Na tau ir gerai, gali su tėvais ginčytis. Mano jei pasakytų, kad sergu ir lieku namie, tai jokių ten ėjimų". O sūnaus atsakymas buvo: "Gal ir neblogai. Bet jei kas nors nutinka, tai tada būna, kad pats nusprendžiau, pačiam ir išsikapstyti reikia". Tai ir pagalvojau, kad "spaudžia" mano vaiką ta laisvė. Va mergaitė trim metais vyresnė, bet stirpiau kontroliuojama, laisvėje nuo tėvų sprendimo impulsyviai mato tik gerumą. O maniškis taip nevaikiškai apkrauna save abejonėmis, kas bus jei bus
visa tai ką jūs parašėt laisve nepavadinčiau. Greičiau atsas ir brandumo mokymu, ir labai džiaugiuosi, kad jūsų vaikas supranta ko jis mokosi. Pats atsakyti už savo sprendimus. Randa priežasčių- pasekmių ryšį. To ir savo mokau. O vaiko, kuriam tėvai viską pasako man labai gaila. Jis pameta pats save, arba net nebebando savęs ieškoti- o kam? Kas nors pasakys. Tėvai, vyresni draugai.
Papildyta:
QUOTE(Fatina @ 2012 07 12, 17:10)
Gal tėvai viską ir "žino", bet kur jūs šiais laikais matėt tokius vaikus, kurie pagal tėvų žinojimus gyventų
Ar čia jūsų piešia, groja... pagal jūsų sprendimą (tik neįsižeiskit
). Nes maniškis - tai išklauso mūsų su vyru pasiūlymus ir nuomones ir pasilieka ties savo sprendimu. Va, o konkrečiau:
Lankė baseiną metus, džiaugėmės. Kitais metais pasakė, kad eis į futbolą. Tėtis pažėrė krūvą argumentų, kodėl jam labai naudinga lankyti toliau baseiną (tų argumentų tikrai turim). Pasirodo krūvą savų argumentų turi ir jis
...o paskutinis iš jų "mano kūnas ir nešiu jį ten kur noriu"
Taigi lanko futbolą, o kas toliau, aišku spręs jis.
nelabai supratau. Tai jei yra kokie probleminiai dalykai, kurie yra tiesiogiai susiję su vaiko sveikata ar kažkokiu ten fiziniu išsivystymu vaikų norų aš neklausinėju ko jis nori. Daro tai kas liepta ir tiek, nes tai mažiau ar daugiau garantuoja jo fizinio gyvenimo kokybę. žinoma gyventų ir be to, o apie 40 metus jau nebesitrauktų nuo chirurgų, neurologų kabinetų. Kol jis vaikas- aš atsakau tiesiogiai už jo fizinę ir psichinę sveikatą. Ir tokių cudų kaip šiandien čia ryt kitur, nes čia jau sunku, ar atseit atsibodo- nesupratau ir nesuprasiu.
, pabandziau metus vienur pastudijuot, netiko, pabandziau kitur - buvo idomu, baigiau, bet va dirbt ta darba nepatiko, nu ne man visai, po 10 metu jau zinojau ko man reikia, ko tikrai noriu ir igyjau dar viena specialybe - dirbu apsipatenkinus - bet tai tada man jau per 30 buvo, o ne 7 metai 
) - tai akivaizdu taip pas jus ir yra, nes tėvai "viską žino ir supranta", o vaikas gi nieko, jis, kaip lėlė tampoma už virvučių... mesk į baseiną ir tegul plaukia, o tėvai tik džiaugiasi ir toliau, kaip ten rašėt renka kur stoti, žmoną, darbą... jie gi žino geriausia 
