Karma

kodelgi psichologiskai atsiriboti yra blogai, jei tuomet zvelgi i problema tarsi is salies, nesiveli i negatyvuma.. tuomet ir susivokti lengviau
Turbut reiktu sakyti .. ne nuo zmogaus atsiriboti, o nuo viso to "negatyvo"
O jus pastabi

Dėkui už atsakymus. Apie karmą galvoju, nes gyvenime dažnai tenka tokios situacijos, kur dauguma praslysta, o aš lieku:)

Su vyru net juokaujam, gal reikia atvirkščiai galvoti, pirkti teleloto bilietus:)

Nepraslysta niekas...Vieną kartą sutiktą sunkumą apeini iš vienos pusės, kitąkart iš kitos pusės, o trečiąkart kakton gauni...

sveikos, čia truputukas užmačiau apie kaltės jausmą.
Aš pvz jaučiuosi kalta prieš žuvusią sesrį, tas kaltės jausmas slegia beveik 17m, man sako turi "paleisti" tą kaltę, man neišeina, nežinau turbūt kaip. sako kažkaip veikia tas savęs kaltinimas gyvenimą, karmą. Ar taip gali būti? Gyvenimas mano tikrai ne pyragas, jei kas kur ne taip, jei gali toj vietoj iškilt problemos ar bėdos, jos būtini pas mane bus.ar tai gali turėti kokių tais sąsajų?

Gali turėti įtakos, nes savo mintimis, požiūriu pritraukiate.
O kodėl save kaltinate dėl sesers? Gal tik jums taip atrodo, kad jūs kalta, bet iš esmės gal ne, ar tik iš dalies. Gal geriau paliktų išsipasakojus? Beje, ar sesuo paliko ką po savęs? Vaikų pvz. ar kokią neįgyvendintą svajonę? Galėtumėte gal kažką atlikti tarsi už ją, vietoje jos ir jums pataptų lengviau, manyčiau.

Nežinau, kiek čia tiesos, bet skaičiau vieno budisto knygą. Buvo identiška situacija, kad viena draugė save kaltino dėl tokios poros žūties. Ir klausė budisto, ką daryti, nes tai ją veda iš proto. Jis jai ir atsakė: tu ir esi kalta (mat ji kvietė juos pasivažinėt kažkur su mašina, jie nenorėjo, bet ji įkyriai įkalbinėjo, kol jie sutiko ir papuolė į avariją berods, per kurią pora žuvo, o ji liko gyva). Kai jai tai pasakė, jai tik akys nušvito ir padėkojo budistui. Normalu jaust kaltės jausmą, jei yra tos kaltės, tereik pripažint sau. Su pripažinimu - ateina palengvėjimas. Nežinau Jūsų situacijos, tad mano pateikta gal net netinka.

Šiaip rekomenduoju paskaityti, tikrai gera knyga: Ajahn Brahm - Atversk savo širdies duris

Ačiū lb už atsakymą. Ji žuvo jaunutė, būdama 11m. ją labai mylėjo tėvai, ypač tėva, jam ji buvo vienintelė dukra. Mes su ja dažnai nesutardavom, ir žinoma labai jaučiau tėvo nemeilę sau, nes tekdavo už visas gėrybes ir ne gėrybes man. Todėl ir pykau ant jo ir jos, gal jai tiksliau pavydėjau, ir kai mes su ja bardavomės, mušdavomės net aršiau nei bernai, aš dažnai šaukdavau kad nekenčiu jos, ir kad geriau jos nebūtų, kad ji geriau mirtų....Dieve ranka net nekyla taip rašyt..... pasakojant jaučiasi kaip sunku ant širdies, jaučiu didžiulį akmenį ant širdies. Patardami man sako atsiprašyk jos, viskas suprantama juk paaugliai, vaikai visko būna pas visus. Bet negaliu to neipamiršt nei atleisti sau. Kaskart atėjusi prie jos kapo, vis atsiprašau, bet tai nepadės niekada turbūt... nebent gal užpirkti už ją mišias? Dabar pagalvojau...nors kažkaip abejoju kad man tai padės. Nežinau ką daryti...tiesa, ta dieną kai ji žuvo, mūsų santykiai buvo idealūs, bandau palikti tai savo atmintį ir kad labiau atsiminčiau tai, bet neišeina. gal turiu kažką padaryti? Svajonių jos nežinau net, sunku prisiminti....

Aš jus suprantu, nes pati turiu didžiulį ego Jūsų vietoje turbūt irgi panašiai elgčiausi, tik gal nerėkčiau apie mirtį, bet jaučiu kitaip kenkčiau, sistemingai, jei tik galėčiau Mes esam tik žmonės ir esam netobuli, verta tai pripažinti patiems sau. Kartais pavydime net kokio beveik beverčio dalyko, o kaip nepavydėt tėvų meilės ir ypač būnant vaiku?
Kiek jums tada buvo metų?
Ir žinokit, nežinau ar jums palengvės ar ne, bet bent jau aš manau, kad jei ir krenta ant kažkieno kaltė, tai greičiau ant jūsų tėčio, ne ant jūsų. Tai suaugusio pareiga yra mokėti auginti vaikus, jei jau jie atsirado ir nors ir sakyčiau normalu yra kažkurį mylėti labiau, kadangi labiau atitinka charakteriai, bio laukai ir ir pan., bet tai tuomet reikia tai slėpti kaip įmanant nuo kito. Kažkaip kitaip kitam vaikui tą kompensuoti, nes nu negalima šitaip. Arba mama tada turi būti protinga ir kažkaip stengtis kompensuoti kitam vaikui Mano pusbroliai pametinukai buvo panašiai auginti vyresnėlis iki šiol tėvo pažiba, kartais atrodo, kad ano net vardo nepamena, nes kur tik eina, tai vis apie vyresnėlį šneka tai mama stengėsi daugiau tą jaunėlį glausti prie širdies, nes na negalima gi šitaip tas mano dėdė labai prastas žmogus (gerai, kad nors ne kraujo giminė, nes teta pagal kraują išeina, o jis tik jos vyras). Gal širdyje jis ir nėra blogas, bet tiesiog nesusivokia kokią žalą daro vaikams. Vyresnis sūnus ir taip buvo bistresnis nuo gimimo, tai tą jaunėlį kaip tik palaikyti, stumti reikėjo, o ne vien akcentuoti, kad vyresnis geresnis
Ir beje, vėlgi, mano manymu, tai jūsų tėvų, suaugusių pareiga vėlgi buvo pastebėti, kad tarp jūsų su seserimi atsiveria praraja, vyksta negeri dalykai. taigi dabar jei krenta kažkokia karma, jei toks dalykas egzistuoja, tai pirmiausia ant jūsų tėvų, tai jiems pamoka. Nepykite, kad taip rašau, bet man taip atrodo

Gerai butu misios....
bet labai gerai butu ir malda ar mantra ar kas kita ka praktikuojate ir kas yra jusu tikejime, iki kol nepajusite lengvumo...malonaus jausmo prisimenant
Sunkus ankmuo ant sirdies visada yra zenklas kad mirusiajam reikia musu maldu ... ar geru darbu darymo paaukojant geraja to gero darbo karma mirusiajam...

Ačiū mergaitės
Monteverte man buvotik sukakę 16m, ir lygiai po savaitės tai įvyko. aš suprantu kad tėvas yra kažkiek kaltas, bet jau nepykstu ant jo, atleidau. Mama mane visada gynė, su mama yra kitokie santykiai, ir iš jos pusės aš sakykim ne itin jaučiau skirtumą tarp meilės man ir sesei.
Aukso*gysla ačiū, taip ir padarysiu.
Ačiū dar kartelį

labas vakaras
su vyresne dukra sunkiai sekasi rasti kalba, (atsikalbineja, mazai myli mane pasak jos, daznai kartoja jog seses galetu nebuti...)as pati sunkiai bendravau su mama kiek pamenu ir dabar nera silti santykiai, toki daugiau pavirsutiniski, ka patartumet daryti?

Jei skaitote rusiškai, perskaitykit šitą knygą.