QUOTE(patrakusi @ 2015 03 31, 11:54)
Ačiū lb už atsakymą.

Ji žuvo jaunutė, būdama 11m. ją labai mylėjo tėvai, ypač tėva, jam ji buvo vienintelė dukra. Mes su ja dažnai nesutardavom, ir žinoma labai jaučiau tėvo nemeilę sau, nes tekdavo už visas gėrybes ir ne gėrybes man. Todėl ir pykau ant jo ir jos, gal jai tiksliau pavydėjau, ir kai mes su ja bardavomės, mušdavomės net aršiau nei bernai, aš dažnai šaukdavau kad nekenčiu jos, ir kad geriau jos nebūtų, kad ji geriau mirtų....Dieve ranka net nekyla taip rašyt.....

pasakojant jaučiasi kaip sunku ant širdies, jaučiu didžiulį akmenį ant širdies. Patardami man sako atsiprašyk jos, viskas suprantama juk paaugliai, vaikai visko būna pas visus. Bet negaliu to neipamiršt nei atleisti sau. Kaskart atėjusi prie jos kapo, vis atsiprašau, bet tai nepadės niekada turbūt... nebent gal užpirkti už ją mišias? Dabar pagalvojau...nors kažkaip abejoju kad man tai padės. Nežinau ką daryti...tiesa, ta dieną kai ji žuvo, mūsų santykiai buvo idealūs, bandau palikti tai savo atmintį ir kad labiau atsiminčiau tai, bet neišeina. gal turiu kažką padaryti? Svajonių jos nežinau net, sunku prisiminti....
Aš jus suprantu, nes pati turiu didžiulį ego

Jūsų vietoje turbūt irgi panašiai elgčiausi, tik gal nerėkčiau apie mirtį, bet jaučiu kitaip kenkčiau, sistemingai, jei tik galėčiau

Mes esam tik žmonės ir esam netobuli, verta tai pripažinti patiems sau. Kartais pavydime net kokio beveik beverčio dalyko, o kaip nepavydėt tėvų meilės ir ypač būnant vaiku?
Kiek jums tada buvo metų?
Ir žinokit, nežinau ar jums palengvės ar ne, bet bent jau aš manau, kad jei ir krenta ant kažkieno kaltė, tai greičiau ant jūsų tėčio, ne ant jūsų. Tai suaugusio pareiga yra mokėti auginti vaikus, jei jau jie atsirado ir nors ir sakyčiau normalu yra kažkurį mylėti labiau, kadangi labiau atitinka charakteriai, bio laukai ir ir pan., bet tai tuomet reikia tai slėpti kaip įmanant nuo kito. Kažkaip kitaip kitam vaikui tą kompensuoti, nes nu negalima šitaip. Arba mama tada turi būti protinga ir kažkaip stengtis kompensuoti kitam vaikui

Mano pusbroliai pametinukai buvo panašiai auginti

vyresnėlis iki šiol tėvo pažiba, kartais atrodo, kad ano net vardo nepamena, nes kur tik eina, tai vis apie vyresnėlį šneka

tai mama stengėsi daugiau tą jaunėlį glausti prie širdies, nes na negalima gi šitaip

tas mano dėdė labai prastas žmogus (gerai, kad nors ne kraujo giminė, nes teta pagal kraują išeina, o jis tik jos vyras). Gal širdyje jis ir nėra blogas, bet tiesiog nesusivokia kokią žalą daro vaikams. Vyresnis sūnus ir taip buvo bistresnis nuo gimimo, tai tą jaunėlį kaip tik palaikyti, stumti reikėjo, o ne vien akcentuoti, kad vyresnis geresnis
Ir beje, vėlgi, mano manymu, tai jūsų tėvų, suaugusių pareiga vėlgi buvo pastebėti, kad tarp jūsų su seserimi atsiveria praraja, vyksta negeri dalykai. taigi dabar jei krenta kažkokia karma, jei toks dalykas egzistuoja, tai pirmiausia ant jūsų tėvų, tai jiems pamoka. Nepykite, kad taip rašau, bet man taip atrodo