Negaliu atleisti jo šeimai

Rašome tai, kas aktualu mums patiems. Giname tiesas, kuriomis patys vadovaujamės..

Moonte - jei sūnus nesirūpina alzheimeriu sergančia motina, tai daug ką apie jį pasako..

Man visai neaktualu ieskoti jumyse fobiju, nes nemanau, jog tai yra diskusijos esme ir argumentas joje.

Flight, as rupinausi savo anyta, ne mano mylimas ir brangus vyras yra jos sunus. Maudziau ja, perrenginejau, nes esu visu pirma moteris. Na nereikia cia demonstruoti principu... Tavo tevai - tavo rupestis. Jei jau as laikau savo vyra seima, vadinasi, ir jo, jo gimines probelemos yra mano.

Jei marti atejo gyventi i namus, nupirktus uz moters pinigus, as manau, tai jau ipareigoja marcia rupintis ja, nes ji GYVENA tuose namuose. Tiesiog ijunkite zmogiskuma.

Taip, suprantama. Bet nepateisinu sūnaus - jis irgi privalėjo rūpintis mama. Nes tai jo mama.
Iš esmės, manau, žmogiška rūpintis artimu savo nepriklausomai nuo to, gyveni jo būste, už jo pinigus ar ne. Tai visiškai nieko nekeičia. Žmogaus esmės nekeičia..


Papildyta:


O šita pastraipa labai suprantama ir natūrali. Bet štai jūs rašote, kad marčiai liepsite pasirašyti vedybų sutatį su jūsų sūnum, kad "ji nesitikėtų per daug" - tai jūsų žodžiai. Kaip manote, jei ir marti perims panašų požiūrį ir įspės jus, kad nesitikėtumėt per daug?

Jis rupinosi savo seima, pagal susitarima, tai normali seima, kur nesiblusinejama. Va ne normaliose seimose pradedama blusinetis. TAvo mano. idomiai gaunasi vyro uzdirbti pinigai mano, vyro motina, blogas vyras, kad jis ja neisrupina. Ir kaip tai nesirupino, jis vaziavo ne pramogauti, o uzdirbti pinigus seimai, nes zmona ir jo motiuna nedirbo.

As pvz ji kaltinu, kad jis geriausiai pazinojo savo zmona, jos galimybes, charakterio ypatumus, bet itrauke savo motina i sita jovala. Jis veliau ir pats atsiprasinejo, tikejosi, kad viskas susitvarkys, bet atsukti atgalios laikrodzio nebegali.

Esu dėkinga tiems, kurie pamatė pačios nepamatytas mano fobijas, nes savęs pažinimas yra kelias į augimą, tai jei rastumėt - galit painformuoti, nesupyksiu
Papildyta:


Bet, vis tiek jūs rūpinatės ta močiute, o ne jos sūnus?

Nepaemiau nei vieno cento is savo anytos. Savo sunaus niekada neremiau finansiskai, kai jis tapo suaugusiu, tik moraliskai, viska ka jis turi jis pasieke pats. Mano kaip motinos tikslas buvo isauginti zmogu mokanti gaudyti zuvi. Mes zuvi nedaliname, duodam meskere.

Todel nesuprantu, kodel marti turi manyti, jog mano ir vyro uzdirbto turto dalis gali priklausyti jai, ar jos vaikam? Ir kokias ji del to gali man tureti pretenzijas? Tai mano ir vyro darbo vaisiai, ne jos ir ne mano sunaus. Man is ju nieko nereikia. Bet tarkim, jei jie nores pakeisti dizaina - sienu spalva man priklausanciuose namuose, as nemanau, kad del to esu isipareigojusi, ar del to privalau padengti komunalinius mokescius. Tai ju pasirinkimas, ne mano. Norit investuoti i savo busta, pirmyn.

O vedybine sutartis, kaip minejau, yra jos apsaugai, nei musu seimos, nes mano sunus ir anukai nieko negaus, kol mes su vyru esame gyvi. Jie gales disponuoti turtu, bet nebus jo savininkais.



Buvau uzpraeijusia vasara ja nuvezus i sunaus namus, tikejausi kad susikalbes. Bet po to, kai mociute nukritusi ant laiptu ir suzilauziusi sonkaulius, eilini karta nesulauke pagalbos, neva nemate kad ji nukrito. Musu seima nsuprende, kad pagyvenusio zmogaus gyvenimu zaisti negalima. Dekui kaimynams, jog iskviete greitaja ir paskambino man.

Tiesa, sunus buvo isvykes i parduotuve pirkti stogui siltinimo vatos, mat irenginejo palepeje mamai kambari. Prasidejo lietus, mociute bego laiptais, kad surinkti skalbinius, padeti marciai. Ji jauna budama uzbego greitai nesuklupo, o senajai kojos susipainiojo. Tiesa atgalios, del man nezinomu priezasciu, marti negrizo ir nepadejo anytai. Manau, kad ne kiekvienas zmogus pakencia pagyvenusius zmones, itariu, ji anyta bjaurejasi.

Bet man nesuprantama, kodėl jūs manote, kad marti būtinai užsimanys jūsų su vyru turto? Kodėl jau a priori mąstote (nors realiai, tai jūsų sūnus turėtų apie tai mąstyti, juk veda tai jis) apie vedybinę sutartį, net nepažinodama žmogaus? Ta prasme, jūs jau iš anksto, pačioje pradžioje, marčiai parodote, ką apie ją manote - "nesitikėk pernelyg daug, tu, barakuda". Va tas mane užkavbino. Todėl ir galvoju, kaip turėtų reaguoti žmogus, jei į jį einama su tokiu požiūriu.
Gal klystu, bet skaitant tekstą, toks vaizdas susidarė..

O tas "jos vaikam" - mane užmuša. Juk tai ir jūsų sūnaus vaikai, jūsų anūkai, o jūs jau skirstote- JOS vaikai...

Paskaičius autorės komentarus ir paaiškinimus, aiškėja toks vaizdas: gyvena namuke, koks jis bebūtų, bet tai tik vyro dalis, jis į ją nepajėgus investuoti, todėl investuoja žmona. Tuo tarpu jokių teisių į tą dalį ji neturi, kad ir kiek sukištų savo pinigų, ji yra ore, laikinumo būsenoje, nes jei kas ne taip - eis į gatvę, lyg nuomininkė, kaip jai ir pasakė.

Tai kur čia barakuda?

Moonte ir flight - labai įdomi jūsų diskusija. Bet esu flight pusėj.

Na matot, jums vedybine sutartis skamba baisiai, o tam tikrame sluoksnyje ji yra norma, nemaza dalis zmoniu jomis naudojasi. Pasiulyti pasirasyti sutarti ir versti ja pasirasyti, tai du dideli skirtumai. Bet kokiu atveju, jei vadovautis LR isatymais skyrybu metu seimos turtas dalinamas pusiau. Sutartyje galima numatyti papildomu saugikliu, atsizvelgiant ir gimines mokuma vaikam, nes kol viskas gerai visi elgiasi zmogiskai, kai nelabai gerai, neretai geri ketinimai buna pamirsti.

Na todel, kad tas turtas yra, ir neretai tas turto buvimas apakina zmones. Bent as tai stebejau ne karta, mano draugu vaiku seimose. Ju vaikai gyveno tevam priklausnaciuose namuose, nors patiems pinigu pakako statytis nuosava busta. Bet jie mieliau leido laika uzsieniuose pramogaudami. Bego laikas, gime vaikas, zmones gyveno savo malonumui. Jaunu zmoniu seima istiko krize, jie nesusitvarkesu ja, issiskyre. Marti pareiske pretenzijas i uosviu turta. Uosviai nesutiko perleisti turta jos nuosavyben, o sutiko, kad ji toliau naudotusi siuo turtu, su salyga, kad marti susiradusi vyra, NT apleis. Marcia tai baisiai papiktino... Prasidejo pretenzijos ir t.t. Sunku zmogui atprasti nuo gerbuvio, kuris jau buvo tapes norma.

Labai protinga iseitis norint visiems be nervu gyventi . Gyventi kartu visiems yra visiska nesamone ,nebent nera kur dingti

Aš pati su vyru esu pasirašiusi sutartį, turto pasidalijimą mums jau esant santuokoje, dėl tam tikrų priežasčių, todėl man baisiai neskamba. Man tik skamba keistai pats minties pateikimas, tam tikras išankstinis nusiteikimas, o taip pat - "jos vaikai"

Jus norite uzsimusineti, matyti manyje monstra, tai jusu valia, itariu, jus uzsimustumet dar labiau, jei as parasyciau, jog itakociau sunu, ir teisme isreikalautumeme teises i vaiku globa ir tie vaikai virstu neva mano vaikai, tarkim, kad turiu daugiau galimaybiu jiems suteikti pilnaverti gyvenima.

Nesigviesiu vaiku, nors, itariu, skyrybu atveju itakosiu sunu, kad jie praleistu maksimaliai leistina valandu, dienu skaiciu musu seimoje. BEt tai nereskia, kad jie virsta mano, nes jie turi motina. Man tai yra sventa.