Su MB sakydavom, kad bus vienas iš dviejų: 1) po tokios nevykusios neščiosios priežiūros finišas bus super; 2) kai tokia tebuvo priežiūra, tai ir pabaigos geresnės nereikėjo tikėtis.Atėjo Didžioji Diena, o nieko nevyksta. Visą dieną vaikštinėju ir bambu sau po nosim, kad liksiu nėščia amžinai. Šiaip skųstis nelabai buvo kuo, nes nėštumas ėjo sklandžiai, nugaros ar dubens kaulų skausmai nekankino, kojos netino, pilvukas kompaktiškas, paruošiamųjų nėr. Po linksmai svečiuos praleistos dienos apie vidurnaktį užmigau nieko nenujausdama.
Pabudau 4 val., nes užsimaniau į WC. Nieko naujo, nes mano gyvenimas paskutinėm dienom buvo vandens gėrimas ir WC lankymas. Apsimiegojusi atlieku reikaliukus ir grįžtu atgal į šiltą lovą. Bet tik priguliau, o jausmas toks, kad padariau ne iki galo
Apsisuku ant kito šono. Ėmė atrodyti, kad noriu ne tik sysiuko, bet jau ir rimčiau 
Kėliuosi ir vėl kulniuoju į vonią. Prisėdusi pasiimu žurnalą paspręsti kryžiažodį 
Po kelių minučių vėl slenku į lovą. O čia ta pati dainelė - KAŽKO noriu. Apkaltinu rabarbarų pyragą, kurį valgiau vakar svečiuos, bet jau darosi neramu. Prisėdusi ant baltojo sosto prisimenu istorijas apie tai, kad prieš prasidedant gimdymui kai kurioms mamytėms organizmas pats išsivalo. Tai gal ir man 
Bet greičiausiai ne, nes aš noriu miego ir dar tie 4 rabarbarų pyrago gabalai... Parsliūkinu į lovą ir bandau miegoti toliau. Lyg ir nugarą suskausta, bet nieko keisto po tiek vaikščiojimo vidury nakties. Užtai pabunda MB ir klausia, ar man viskas gerai. Gerai, o kaip gi. Bet užimigti nebegaliu, nes nugaros skausmas stiprėja, o pilve ir toliau vyksta veiksmas. Stojuosi ir mėginu pavaikščioti. Skausmas stiprėja ir kartojasi bangomis. Pasiimu išmanųjį telefoniuką, įsijungiu sąrėmių skaičiavimo programėlę ir maigau vaikščiodama iš vieno kampo į kitą. Į WC vis dar kartkartėm KAŽKO užsuku, nes pati nebesuprantu, ko noriu 
MB nebemiega ir naršo internete ieškodamas atsakymo, kaip atskirti sąrėmius nuo lunatikavimo 
Po kurio laiko atrandu puikią sąrėmiavimo pozą: atsiklaupiu prie lovos ir pasidedu galvą ant pagalvės (slaptai dar tikiuosi, kad taip sąrėmiai pranyks ir galėsiu nusnūsti). Niekas niekur nedingsta. Po valandos pasižiūriu, kad sąrėmiai kartojasi kas 3 min. ir trunka apie 30 s. MB paskambina į ligoninę (čia rekomenduojama prieš važiuojant pasiskambinti) ir ten pasako, kad dar bent porą val. reiktų palaukti namuos ir pažiūrėti, ar sąrėmiai nedings. O man darosi vis saldžiau... Prisimenu, kad dušas turėtų palengvinti mano kančias, o jei netikri sąrėmiai, tai ir visai skausmą numalšinti. Duše apsižiūriu, kad reiktų nusiskusti kojas ir pažastis (kitą dieną kaip tik buvau susitarusi dėl depiliacijos). Tarp sąrėmių taip ir padarau 
5.30 pastebiu, kad pasirodė šiek tiek šviežio kraujo. Sąrėmiai vis stiprėja ir apie 6 val. jie trunka apie 45 s. ir kartojasi kas 2-2,5 min. Pasirodo dar daugiau kraujo ir MB vėl skambina į ligoninę. Leidžia atvažiuoti. MB sukrauna likusius daiktus (nors pakišau po nosim sąrašą, vis tiek teko sukomanduoti, ką ir kur dėti
) ir neša daiktus į mašiną. Man pradeda atrodyti, kad gal jau noriu stumti Pamatęs, kad namuos sujudimas ir MB keliauja lauk su lagaminais, kur buvęs, kur nebuvęs prisistato mūsų šuo ir pradeda gailiai inkšti, nes supranta, kad iškeliaujam, tai taip prašo pasiimti kartu Aš bandau jį guosti, bet sąrėmiai darosi laaaabai skaudūs ir nusprendžiu, kad šuo turės susitvarkyti pats 
Grįžta MB ir padeda apirengti, nes pačiai nebeina net susislenkti. O bet kad tačiau jėgų atsiranda trumpai įsijungti kompiuterį ir birželinukų temutėj parašyti, kad jau, ir paprašyti, kad mamytės ir kitos nėštuoklės atidarytų langus Jau beveik einant pro duris suskausta taip, kad man atvipsta lūpa ir pradedu verkti krokodilo ašarom. Išsigandęs MB apkabina ir primena, kad su kiekvienu skausmiuku mūsų pilvinukė vis arčiau mūsų 
Kas tiesa, tas ne melas. Susiimu ir krypuoju link mašinos. Prie mašinos užeina toks noras stumti, kad pradedu galvoti, jog ta minkšta žalia žolytė tikrai ne blogiau nei palatos lova. Tačiau MB paslaugiai atidaro dureles, atitraukia sėdynę iki galo ir įkalba važiuoti į ligoninę. Sėdėti skauda, gulėti nenoriu, stoveti mašinoj neišeina.
Iki ligoninės važiuojam 14 min. arba 6 sąrėmius. Per juos jau rėkiu ne savo balsu, nes noriu stumti ir laaaabai skauda. Tarp sąrėmių primetu, kad praėjo 2,5 val., o man jau taip "saldu", kad nusprendžiu mesti iš galvos mintis apie natūralų gimdymą ir imti nuskausminimui viską nuo 50 g iki pilnos narkozės. Už lango šviečia saulytė, MB pasidžiaugia, kad po lietingos savaitės atėjo tokia graži diena. Tobula gimti
Prie ligoninės MB iškrapšto mane iš mašinos ir aš puškuodama, smarkiai išsižergusi einu link tikslo. Prie įėjimo durų stovi ir rūko kitas išsigandęs naujai iškeptas arba be 5 minučių tėvelis. Puola atidarinėti mums durų ir dar labiau išsigandęs žiūri į mane. Į antrą aukštą lipu laiptais, nes bijau, kad lifto reikės laukti per ilgai arba ten užstrigsiu (išsigandęs tetukas važiuoja liftu ir visi prie gimdymo kyriaus durų ateinam tuo pačiu metu). Paskambinam į duris, paklausia, ko atvažiavom. MB pasako, kad jo vaikas pakely (įdomu, ar ten važiuoja žmonės su kitais reikalais
) ir visi trys įeinam. MB pasiėmęs mano nėštuoklės knygą lekia ieškoti akušerių, o man užeina toooks sąrėmis, kad siena atrodo nebetvirta, o kojos ima linkti ir atsistoju keturiom... Parlekia MB su 2 tetulytėm ir visi plėšia mane nuo žemės, o akušerė primena, kad jie gimdymų koridoriuose nepriima, todėl puškuoju į gimdyklą. Gimdykloj paklausia, ar norėsiu nuskausminimo. Sakau, kad taip ir kad imsiu viską. Manęs paprašo nusirengti, kad galėtų pažiūrėti atsidarymą. Vargais negalais nusispiriu sijoną, nusitempiu apatinius. Išgirstu kaip viena akušerė kitai sako, kad kraujo kiek per daug... Širdis suspurda. Užsirioglinu ant lovos ir laukiu apžiūros. Dar labiau laukiu grįžtančio MB, kuris mane palikęs išlėkė pastatyti mašiną stovėjimo aikštelėj. Išgirstu verdiktą: "Stumk, kai jau norėsi. Yra apie 9 cm." Ulialia
Prasideda stūmimas 
Užėjus sąrėmiui stumiu, bet pradeda skaudėti ir sustoju. Taip kelis kartus pastumdau ir juokais klausiu, ar galiu važiuoti namo. Akušerė sako, kad jei galvytės nesimatytų, galėčiau Grįžta MB ir sužino, kad mūsų stebukliukas jau greit bus pas mus. Virš galvos tiksi laikrodis ir rodo 7.00 val. Akušerė pažada, kad už 20 min. viskas bus baigta. Vėl pamėginu stumti, vėl skauda ir vėl sustoju. Jaučiu, kaip viduj kūdikėlis slankioja pirmyn atgal. Apžiūriu susirinkusius ir nusprendžiu, kad jei ne aš, nieks kits ir nepagimdys Susikaupiu ir nuoširdžiai stumiu. Pasigirsta tylus pokšt! ir jaučiu, kaip bėga iš manęs šiltas vanduo. Akušerė greit pakeičia kelis paklotėlius, sulanksto mano kojas ir komanduoja, kaip kvėpuot, kada stumt. Gaunu pylos, kad glaudžiu kojas, bet aš nieko negaliu padaryti, nes su skausmo banga man taip norisi. Prašau MB, kad palaikytų tas neklaužadas. Abu su akušere pasidalina po viena koją, o MB susijaudinęs sako: "Jau matau galvytę". Tą akimirką lengvai stumteliu, per kūną pereina lengvas žaibas, akušerė pradeda grabaliotis mano tarpukojy ir pamatau pamėlusį šlapią varliuką ant savo krūtinės Pasigirsta verksmas ir verkiam visi trys: varlytė iš išgąsčio, mes su MB iš laimės Aš kaip prisukta kartoju: "Čia mano. Čia mano. Čia mano..." ir glaudžiu dukrytę prie savęs. Išgirstu kaip akušerė praneša laiką: 7.23 val. Neapgavo: kaip žadėjo, taip ir turim 
Taip per 3.23 val. pas mus atkeliavo mūsų varlytė. Gimusi gavo 10/10 pagal Apgar, svėrė 3130 g, o ūgis buvo apie 52 cm (UK jo neskaičiuoja, aš pati vakare pamatavau).
Namučio iškeliavom tą pačią dieną.
Tiesa, po gimdymo buvau žvėriškai alkana ir kai pasiūlė pusryčius, surijau ir už save, ir už MB
Akušerės juokėsi, kad ir gimdyti skubėjau tam, kad spėčiau susisukti iki pusryčių
