Plepam ir ieškom draugų!

Jei tai klaidos ir del ju gailisi, manau verta atleist....bet jei tai kartosis...yra posakis : protingas zmogus atleidzia viena karta, kvailys daug...

..tai va tai va... dėl to ir bijau, net esu tikra, kad esant tam palankiai situacijai jos pasikartos, nors iš kitos pusės, dabar kai žinau, galiu pati vengti tų situacijų..........

Gal tada reiktu tiesiai sviesiai pasakyti, kad toks jo elgesys tau nepatinka ir tave skaudina, glumina ir t.t.... Juk mylimam zmogui specialiai nedarai to kas ji skaudintu.....O ir kaip sakai, zinai kas ir kaip, gali tas situacijas valdyt, juk mes moterys protingesnes

jis viską žino.... užtat ir sakau, kad dėl to labai gailisi ir labai padlaižiauja... o aš tuo naudojuosi...

Ž.J., nežinau, kokių klaidų taviškis pridarė, bet jei tai pirmas kartas, jei jis nuoširdžiai gailisi ir jei tu jį myli, manau, žmogus nusipelno atleidimo. Juk mes visi klystam ir įvairių nesąmonių gyvenime pridarom. Tačiau, manau, turėtų žinoti, kad atleidi jam tik šį - vienintelį kartą.

Negaliu to atleist.....ir jis tai žino, ir pasak, jo, dėl visas pastangas, kad tai pamiršiau..... o kas man belieka...... žiūrėsim kaip bus.....
tiesa.... gavom su vaikais „dovanų“ (jo pataikavimas) šunį... jorkšyrą...... (nors visada kalbėjo, jog šunų namie niekada nebus)

P.s. įkėliau kelias atostogų nuotraukėles.

Sveika prisijungus.
Dėl tavo klausimo apie tėvo ir vaiko bendravimą. Aš auginu dukrą, kurią mano ex aplanko itin retai - kartą į pusmetį arba dar rečiau. Aiškina tuo, kad daug dirba ir važinėja į užsienius. Bet manau, kad jo naujoji žmona labai įtakoja jo matymąsi su vaiku. Beje, iškart po skyrybų vt su dukra bendravo kur kas dažniau - ir pas save į namus pasiimdavo, ir su manim susiskambindavo - aptardavome įv. klausimus, susijusius su vaiku. O po to staiga - ėmė nebendrauti nei su ja, nei su manim. Pamenu, kai kartą paskambinau norėdama pakalbėt apie vaiką, grubiai atšovė, kad jis vaiko auklėjime nedalyvauja, nes aš taip norėjau ir dar pasakė kažką tokio, ko čia skambinėji ir trukdai. Įtariu, toks jo pasikeitimas buvo susijęs su jo gyvenime atsiradusia moterimi.
Jaučiausi labai blogai dėl to, kad vt nerodo iniciatyvos bendravime su vaiku, nes mačiau, kaip mergaitei reikia tėčio, o dar ir save kažkiek kaltinau, kad atėmiau iš jos tėvą, nes išsiskyrėme mano iniciatyva. Bet laikui bėgant kažkaip viskas susidėliojo į savo vietas. Visi nurimome ir susitaikėme su tuo, kad yra taip, kaip yra.
O tavo atveju, noriu nuramint, nes juk dar niekas neaišku. Kaip, kad sakė dalužė, tai, jog tavo vt paliko tave, dar nereiškia, kad nenorės bendrauti su tavo vaiku. Linkiu tau stiprybės, nes įsivaizduoju, kaip sunku. Bet niekas gyvenime nevyksta be reikalo. Dažnai, kai atsitinka kažkas negero, kas mus labai įskaudina, mes negalime suprasti ir vis klausiame savęs KODĖL, UŽ KĄ? O vėliau, kai nuo skaudinančio įvykio praeina kažkiek laiko ir viskas nurimsta, mes netgi apsidžiaugiame, kad būtent taip viskas atsitiko. Jei šis žmogus tave paliko, vadinasi, nebuvo vertas tavęs. Galbūt jis paliko tave tam, kad ateityje turėtum galimybę sutikt tą, kuris iš tiesų tau skirtas, kuris tave iš tiesų mylės, vertins ir brangins.
Papildyta:


Manau, šiuo atveju, į naudą būtų jums abiems pabūti atskirai, kad tu galėtum susidėlioti savo jausmus ir mintis. Radau rašliavos apie atleidimą. Gal rasi ką nors naudingo sau:
http://santuoka.blog...rba-kas_11.html

O jei visgi negalėsi jam atleisti, manau, nėra prasmės būt kartu. Nes kad ir ką gero jis dabar bedarytų, tu to nematysi, nes visada prisiminsi tai, ką negero jis buvo padaręs. O tai kartins jūsų santykius - jis vis labiau pataikaus tau, norėdamas išpirkti savo kaltę, o tai tave vis labiau erzins, pradėsit pyktis ir t.t.
Papildyta:


Gražios nuotraukos. Beje, nesuprantu, kodėl sakei, kad nenešioji aptemtų suknelių, neva tau jos netinka - alia kažkokius figūros trūkumus paryškina. Kiek mačiau iš nuotraukų, tavo figūra - ideali. Liekna, ilgakojė. Todėl marš į parduotuvę - pirkt figūrą išryškinančių suknių!

ech.... žiūrėsim kaip bus....
jei noriu aptemtu rubu, turiu nieko pora dienu nevalgyti... kitaip pupso pilvukas.....

O tose fotkėse - valgiusi ar ne? Nes nieko nereikalingo nemačiau. O jei kažkas ir pūpso - ir tegu. Moterį apvalumai tik puošia Aš anksčiau irgi kompleksuodavau dėl to, nes kai esu itin liesa ir maža krūtine, tas pilvukas ypatingai matosi, o dabar - dzin, apsirengiu aptemptą suknią ir šlamščiu kepsnius, čipsus ir dar alum užsigeriu. Svarbu niekam nesakyt - tai niekas ir nepastebės

valgiusi.... bet kai su kelnėm ir maikute ar sijonu ir marskinėliais taip nekrenta į akis, kaip su suknute....

Įsijungiu FB, o ten puslapis psichologija įkėlęs tokią frazę: "Mylintys žmonės lieka drauge, ne todėl, kad pamiršta klaidas, o todėl, kad sugeba atleisti".
Nu labai tinka į mūsų šiandienos pokalbių temą.

Oi negaliu, kaip prajuokino dviejų "storulių" pokalbis apie didžiulius pilvus
kaip mano tėtis sakytų "per pilvą nugarą galima pasikasyti"
Ž.J. nesijaudink daugiau, nešiok ramiai sukneles kokias tik nori.

O į šiandienos tema, tai galėčiau pasakyti tik tiek, kad matyt daugiau erzina žmogaus neteisingi poelgiai, klaidos, nei pataikavimas ir atsiprašymas po to. Juk jei žmogus elgusi kažkaip ne taip ir po to neatsiprašinėtų, matyt vis tiek gerai nebūtų tai pirmiausia, reikia galvoti ar kartosis tie poelgiai, kurių negali suprasti, atleisti, pateisinti ateityje. Jei taip.... tai koks skirtumas ar jis gėles dovanoja atsiprašinėdamas, ar namus tvarko ar dar kažką panašaus, ar iš vis tyli ir apsimeta, kad viskas čia tvarkoje - vis tiek laimingas nebūsi


Labas paklydėlę Kaip gyvenate?

Medeja, auuuuu Kur tu? kaip gyveni?


MariaHelena, sveika


Kiek mano pažįstamų turi tokius šuniukus, visos begalo myli ir džiaugiasi Jie toki draugiški, mieli... ir net nevisai šunys, sakyčiau
Ar džiaugiasi vaikai? tu, tai kiek supratau, nelabai


Mane net nupurtė, tokia man pažįstama ta situacija Tikrai yra ką pamąstyti Kitas gi dalykas, kad kai kuriems vyrams ir savi vaikai SVETIMI