Tėvų karšinimas

labutis visoms . na kaip ir daugelis netiketai radau sia tema. kaip matau pasisakanciu nera labai daug, zinoma nes ta tema nera labai jau maloni.... pas mane kaip ir pas daugeli yra problemu del tevu slaugos. kazkaip nesitikejau kad kada gyvenime teks taip dvejoti ir ieskot iseities is tokios keblios padeties. pries trejus metus netiketai mire tetis, o mama jau astunti metai po insulto. jai reikalinga prieziura. na lyg ir nieko butu priziuriu nesiskundziu sunku , bet taip jau turi but. bet va kita problema vyras dirba uzsienyje ir neplanuoja dar greit grysti, na pradedame mastyt apie gyvenima uzsienyje, o kam patiket motinos prieziura tai nera ... as viena dukra pas ja. jau du menesiai kaip apie tai galvoju ir diena ir nakti , bet iseities jokios. sunku ir prisipazinti kad reikia rinktis arba mama arba savi seima... noretusi rasti zmogu kuris galetu priziuret ja namuose, kad nereiktu kur vezti .....

Oi, spurgiukeee... net nežinau, ką tokiu atveju galima būtų patart... Žinoma, spręsti tau, bet ilgam laikui palikti artimą žmogų svetimo priežiūrai... Nežinau... Juk supranti, kam iš tiesų paliktum?..
Aš savo tėčiui prieš mėnesį pasamdžiau slaugę - pasirodo, bjauraus charakterio. Į akis šypsojosi, išties buvo kone ragana. Brolis surado kitą - lyg ir nieko, bet irgi, žinia, ne kas... Ketinu išvykti su šeima atostogų - tik porai savaičių, ir brolis liks netoliese, ir slaugė bus, bet vis vien neramia širdim ruošiuosi - matau, kaip jis mane akim sekioja, tarsi mažas vaikas. Jei kurią dieną neužsuku, jau liūdnas, neberamus...
Nežinau, ką tau patarti, tikrai nežinau. Pasverk viską, sudėk pliusus ir minusus. Gal giminėms mamą patikėt galėtum?.. Kad netektų paskui gailėtis ir graužtis visą gyvenimą... Na, ko aš čia dabar - juk tau geriau matyt, mieloji.
Sėkmės, kad ir ką nuspręstum

Radau sia tema per google Net negaliu patiketi, kad tiek laiko ieskojau kazko panasaus ir nesugebejau rasti. Zodziu issipasakosiu.
Mano situacija artimiausia matyt Alan. Mano mamyte serga alzheimeriu, o ji labai jauna Liga diagnozavo 52 metu. Nesitikejau, kad tai toks siaubas, nesitikejau, kad liga taip greitai progresuoja. Niekada negalvojau, kad teks taip plesyti save is vidaus. Musu situacija dar nera baisi. Gyvenam tevai pirmam namo aukste, o mes su seima antram. Mama gyvena su tete. Tetis dar ir dirba, bet jau pradeda eiti is proto. Pas mama diena ateina slauge. Atrodo dar nieko, bet mane pradeda slegti ateities baime, kas bus kita vasara, o dar kita? Kaip padeti tetei, kaip jam padovanoti kokias atostogas, nes tai darosi neimanoma. Be to ir jo prieziura kaip vyro, ir tvarkos truksta ir maistas ne toks, ir jis pats nervuotas, ir reikalauja is jos jau per daug, ir apsibara jie ir t.t. Zinoma viska apsitvarkom ir t.t., bet is tiesu baisu. Jis ant jos pyksta, kad ji nepasako, ko nores valgyti, nesirengia ka jis liepia ir pan. Nu zodziu. Skaitant gal tai atrodys juokinga
Mano vyras nesupranta sios situacijos. Jis pyksta, kad mama tai duru neuzdaro, tai pasako nesamone, tai kvapai is ju auksto iki musu pakyla (vis sunims verda, ar zaliu mesu prikapoja ir t.t.). Nors ir mato savo akim kas vyksta - bet nesuvokia to, nepriima, net nezinau kaip cia issireiskus. Nu ir lieka visas liudesys man vienai
As ir nesistengiu jam to uzkrauti, ne jo cia problema, cia mano seima ir mano beda. Bet ka daryti su ta beda, as jau nebezinau.
Tiesiog visko labai daug viduj, ir nera kur isspjauti, kur viso to padeti. Ir liudesio, ir skausmo ir nevilties...Vis pagalvoji, kaip butu jei butu...Jei mama butu sveika, viskas viskas viskas butu kitaip. O dabar yra niekaip

Kaip Alan jums sekasi, gal ka suzinojot del globos? mes tik neseniai ta slauga per kryziaus kelius susitvarkem. Nors ir reikia, bet net bloga apie naujus zygius galvoti.

Sveika, ajb
Taip, padėtis nelengva - suprantu tave... Mano tėčio liga taip pat progresuoja šuoliais, tik man gal lengviau nei tau - vyras mane supranta, iš tėčio nusišnekėjimų nesišaipo, stengiasi mane palaikyt.
Šeimos gydytoja šį pavasarį vėl siuntė pas psichologę ir pas psichiatrę (apsilankydavom pas jas maždaug kas pusmetį), šios perdavė popierius komisijai - ir tėčiui pripažino "specialųjį nuolatinės slaugos poreikį" (net dirstelėjau į popierių, kad parašyčiau tiksliai). Čia koks tai invalidumo grupės atitikmuo - o realiai tai pinigėliai. Už juos samdau slaugę - viena buvo ateinanti, dabar susiradom kitą, gyvenančią nuolatinai. Su tėčiu gyvenam gretimai, bet ne visai kartu - tad man tai gana nebloga išeitis. Aišku, jam tos moteriškės ne prie širdies, bet aš bent jau nedrebu, išeidama į darbus, ką jis iškrės.
Galvojau ir apie slaugos ligoninę - bet kol tėtis dar vaikšto, kol bent šiek tiek protauja, šį sumanymą atidėsiu.
Pati vaikščiojau į psichologines grupes poliklinikoj - kad išmokčiau sutramdyt (bent šiek tiek) savo emocijas, kad įstengčiau būt ligoniui kantresnė ir atlaidesnė. Nesgi užknisa, pati žinai... Dievulėliau, neuždarytos durys... pas mus tos durys būdavo iškilojamos, spintos išardomos, knygos sukraunamos... Gal tavo tėčiui reiktų palankyt tokias grupes - kiek suprantu, didžioji priežiūros našta tenka jam?
Man baisiausia tai, jog niekuo, NIEKUO padėti jam negaliu... Ir bus tik blogiau. Bet aš nepalūšiu. Ir tu nepalūžk. Užsuk čionai. pasidalinsim patirtimi. Jei ką, rašyk až.
Laikykis, mieloji. Tik tu laikykis

Alan, kokiame mieste jus gyvenate? Gyvenanti slauge butu svajone. Nes mano mamai baisiausia yra vienatve. Ji tetes nenori net i rusi leisti nusileisti. Zinoma, paliekam ja, isvaziuoja jis kur jam reikia, bet jos zvilgsnis tiesiog paklaiksta tada. Ji vaiksto is kampo i kampa, kazko bijo, tada issimusa is ritmo ir buna dar blogiau...Mums ateinanti slauge kainuoja 6Lt/val.? Bet ji labai mamai patiko, tai ir tempiam kol kas, bet tik po kelias valandas i diena.
Mes irgi tuos poreikius susitvarkem, bet faktiskai juos issireikalavom is daktaru Nieks niekur nenukreipe be musu paciu iniciatyvos. O tai tokie pinigeliai pasirodo...Susitvarkem dar ir kompensuojamus pampersus, nes buvo baisus momentas, kai prisidejo visos sitos ligos, kaip hemorojai ir slapimo uzdegimai. Priprato ji ir nenori nusiimti. O dedasi tik kelnaites, kurios kainuoja ui kaip nepigiai.
Vienas tik pliusas, kad mama rami. Na sukarpo koki ruba, pati buvo apsikirpusi, bet nelenda niekur kur pavojinga. Uzeina piktumo priepoliai, bet tik kai buna viena ir kas nors nesigauna, pvz. neatsidaro plastikiniu balkono duru ar pan. Buvo kambary uzsirakinus. Gerai, kad aukle su vaiku yra ir viska mato, o tai butu nezinau, visus langus tada iskulus.
Ar jums uzeina ryskus pablogejimai, galvos svaigimai, alpimai bei pan? Mano mamai matyt salia dar kazkas yra, ivardino kaip simptomine epilepsija, o nuo negali pasakyti. Dabar geria kruva vaistu ir lyg tie alpimai liovesi, bet buvo momentas, kai be proto sukosi galva, net eiti negalejo ir gal koki men. O kas buvo nei pasake, nei isgyde. Ir ligoninej gulejom, o tai juk siaubas. Wc neranda nieko pati negali. O ten padejo lekste ant stalo ir valgyk.
Nezinau, ka musu valstybe apie tokius ligonius galvoja, nezinau Steigia dienos centus, bet juk jiems baisu aplinka keisti. Neisivaizduoju savo mamos tokiam centre, nu nesamone kazkokia. O slaugos ligoninese skaiciau raminanciu prigirdo ir ramu. Be to, kol mama kazka suvokia, negaleciau su ja taip pasielgti. Zodziu liudna

Parasyk daugiau apie tas grupes. Nieko nesu girdejusi

Mes iš Kauno, ajb. Apie tas grupes pasiskaičiau Šilainių poliklinikos laukiamajame, kol tėtis pas psichologę sėdėjo, paskui pati jos pasiteiravau. Yra tokia lyg ir draugija, nebepamenu tiksliai, vienijanti tuos, kurie prižiūri tokius ligonius. Tą grupę lankiau prieš gerus metus - kitoj Kauno poliklinikoj. Kai ką sudėliojo į vietas. Pasiteirausiu iš naujo, jei domina.
Taaip, tavo padėtis prastesnė už manąją...
Slaugę susiradom per skelbimus - tikrai negreitai. Ieškojom žmogaus, galinčio gyventi su ligoniu visą parą - na, ir atsiliepė keletas. Mūsiškė jaučiasi visai patenkinta - visi patogumai, maistą aš superku, vaistus, jeigu ji ką perka, grąžinu pinigėlius, plius 600 lt per mėnesį. Ji sakė, kad mokam net per daug - nes ligonis dar pats pavaikšto, į tualetą nueina, tereikia primint. Mėginkit ieškotis - turėtumėt rasti, tegul ir ne tučtuojau.
O šiaip tie daiktų karpymai, plėšymai, kažkokie pakavimai - tai vis ligos požymiai. Žinai, tiesa? Na, už tai pykt nereikėtų - tarsi čiaudėjimas sloguojančiam. Bet aš ir pati ne visuomet susitvardau - kai randu duris iškilotas ar kilimus susuktus... Lyg ir turėjau priprast, ale vis vien rankos nusvyra, kai pamatau...
Stiprybės tau. Savo sveikatos neapleisk - jos dar oi kiek prireiks.

Sveika, ajb. Nors su alzheimeriu esu pažįstama tik teoriškai, bendra situacija ir man artima Svarbiausia, gyvenk tuo, kas yra dabar, jokiu būdu nežiūrėk taip toli į priekį - juk niekas nežino kaip toliau bus ir ar iš viso bus. Aš prieš du metus, sužinojusi, kad mamai vėžys, ėjau iš proto, kaip reiks ištverti, kas bus toliau (ji pas mane labai jautri skausmui), kaip tu sakai, po metų, dvejų, o dabar esame pradinėj situacijoj - jai dar kartą padarė operaciją, dabar jau ir metastazės limfmazgiuose, ir man belieka bijoti, to, ko bijojau prieš du metus. Beje, prieš metus tėveliui irgi išoperavo vėžiuką, tik jis kol kas laikosi stabiliai (neskaitant, kad turėjęs 4 insultus), dar vaikšto, šiek tiek savimi pasirūpina. Aš truputį nukrypau, bet norėjau pasakyti, kad bijokime tik to, ką turime dabar, o kas bus paskui - pamatysime, jei Dievas davė kryžių, duos ir jėgų jį nešti.
Ir dar, mažiausiai jaudinkis dėl tvarkos ar apsibarimų, jeigu tėtei ta tvarka pakenčiama, o mamai ji neaktuali, kodėl tau turėtų būti blogai? Mes linkę viską matuoti savo masteliais, o jei pažiūrėtume iš jų pozicijos, paaiškėtų, kad jie net nejaučia dėl to diskomforto. Ir tie barniai iš šalies baisiau atrodo, o patiems yra visai natūralu. Aišku, gerai duoti žmogui kartais atsikvėpti, bet juk vėl teks sugrįžti į tą pačią būseną.
Gyvenimas nestovi, eina į priekį, mačiau laukiesi, taigi, neužmiršk pasidžiaugti savo motinyste, ir patikėk, viskas praeina

Aciu Una Li, bet kazkokios kraupios dienos. Tete isejo atostogu, ir jam matyt pavaziavo stogas. Mamai uzeina persirenginejimo priepoliai, kai po 10 kartu nusirengia, apsirengia, o apsirengia maikes vietoj sortu ir t.t. Ji tai baisiai nervina, nes ji jo neklauso. Jis ant jos rekia, o ji tada i asaras, nes tiek, kad gyvenimas baigtas ji supranta, o vat kaip apsirengti reikia jau nebe, o nori pati, dar vis bando pati. Abu gasdina, kad iseis is namu, tas pradejo jai aiskinti, kad atiduos i durnyna ir t.t. Aisku, cia toks lyg ir seimos apsipykimas, kaip kad buna kiekvienoj seimoj lyg ir, bet situacija darosi nevaldoma Man skauda, nes jie abu be proto nelaimingi, o kaip padeti as nezinau. Tokioje situacijoje viskas yra gana neblogai, mes salia, anukas nuolat su aukle lauke malasi, nera uzsidarymo bute, namas, kiemas, tete, slauge, bet...viskas praranda prasme. Siaip zinoma viskas kazkaip bus. tik reikia kazka daryti ,gal reikia ieskoti kitos slauges, pigesnes ir galincios bent jau ilgiau dirbti. Kazka reikia keisti...

O tau stiprybes. As daznai pagalvoju, kad vezys galbut geriau, nes arba zmogus iseina i remisija, arba kitur...Cia ziauriai tavo atveju parasiau, tu tik nesupyk, bet tokios mintys mane dabar aplanko. Ir bijau, kad dievulis uz jas tikrai nubaus. Bet jos yra, negaliu ju niekur padeti, taip man dabar atrodo
Kiek supratau tu jau ilgai slaugai mamyte? Tai faktiskai tas pats kas man, tik gal dabar ir dar blogiau, nes realiai as prie to slaugymo dar nelabai ir prisidedu, tik maudau, einu pasivaikscioti, padarau valgyt bei aptvarkau.
Siaip manau kazkoks luzio periodas dabar, nes pasijaute stirpus mamos zingsnis atgal Susitaikysim ir gyvensim toliau, iki kito zingsnio...
Kokios tavo teveliu prognozes?

Papildyta:


Manau tokiu kursu reiktu ir man ir tetei. Pasidomesiu Vilniuje kaip su jais. Paieskosiu.
Ir ko gero reikia ieskoti pigesnes slauges
Alan, kaip tu tvarkaisi su mintim, kad si liga 60% paveldima Nors mano mama neaisku is ko ja galejo paveldeti...

Kai laukiausi pirmojo mamai sia liga diagnozavo, ji gavo isieti is darbo bei pan. Buvo baisu. Dabar kazkokia krize ir luzis. Matyt abu vaikeliukai jau bus tuo pazenklinti, bet cia jau nieko nepakeisi, nieko.

Kaip gera issikalbeti, nes draugem bei artimiesiems man to uzkrauti nesinori, tiesiog net nesigauna. Kai paklausia kaip mama, sakau gerai ir tiek. Kitaip deciau i asaras

i seneliu prieglauda niekad neatiduociau, nors nepasakysiu kad labai smarkiai sutardavome su tevais, yra ir nuoskaudu likusiu, bet dabar gerai bendraujame bet nemanau kad ir reikia visa gyvenima tam pasvesti, nebent tikrai labai nera pinigu seimoje. jei galima rasti pinigu tai tikrai gerai pasamdyti kokia slauge, per pazistamus galima gera rasti. na pagalvoju apie musu situaciaj ir zinau kad slauges negaletume kiauriai dienai pasamdyti, bet bent pusei dienos tai pajegtume. tai tokiu atveju tektu kreustytis pas ligotus tevus arba juos paimti i buta ir tegul puse dienos slauge priziuretu, o po to tektu patiems. cia tikrai siaubinga situacija niekam nelinkeciau tokios

bent jau kol kas man atrodo, kad ir as niekur tevu neatiduosiu
Tik vat slauge yra bet kokiu atveju tik pagalba. Pvz. negali grizti is darbo ir visa laika prakiurksoti namie, nes musu atveju mama bijo lipti laiptais. Taigi pas mane ji jau gyventi negaletu, o kraustytis pas juos nera taip lengva, kai vis dar bandai gyventi savo gyvenima su savo seima...Zodziu

Aš irgi galvoju, kad vėžys geriau, nes jis suėda tik kūną, o va alzheimeris nieko iš žmogaus nebepalieka... Ir labai suprantu tavo tėvą, jo bendraamžiai kitaip gyvena, visą dieną praleisti su tokiu ligoniu tikrai sunku. Būtų labai gerai jei rastumėt pagalbos kursus.
Dėl paveldėjimo nesisielok, kas ten žino kaip yra iš tikrųjų ir kuriuose procentuose tu esi. Labai skaudu, kad vaikai visa tai mato, bet jie kažkaip sugeba užmiršti nemalonius prisiminimus iš vaikystės. Kažkur skaičiau, kad vaikų atmintis tiesiog nefiksuoja nemalonių prisiminimų.
Stiprybės jums, stenkis kaip nors paguosti savo tėtį, pasakyti, kaip labai jį myli ir didžiuojiesi tuo, kaip jis slaugo mamą.

Ajb, aš apie tą paveldėjimą net negalvoju. Negalvok ir tu
Tai kas gi tuomet mums beliktų?.. Kilpa ant kaklo?... Na, jau ne.
Mano mama mirė nuo Parkinsono plius išeminės galvos kraujagyslių ligos. Tėčiui štai Alzheimeris. Na, pavadinimai skirtingi, požymiai labai panašūs. Giminėj niekad nieko panašaus nebuvo - nei vienoj, nei kitoj. Jiedu šitų ligų nepaveldėjo. O jei paveldėjo - tai iš tolių toliausių.
Šnekėjaus su tėčio psichologe ir psichiatre - apie tuos 60 procentų nei viena, nei kita rimtai nekalbėjo. Šitų ligų priežastys tebėr tiriamos, tamsus čia miškas. Viena iš prielaidų - netgi Černobylio katastrofa, galėjusi įtakoti kažkokius smegenų centrus... Maniškiai anom dienom abu buvo soduose, dirbo, tad tokios galimybės neatmetu. Tad ir tu verčiau apsiramink.
Susiimkit kaip nors ir išleiskit tėtį paatostogauti - Lai nors kelioms dienoms ištrūksta kur nors pas gimines ar sanatorijon kokion. Ir ieškokit nuolatinės slaugės - duokit skelbimus į laikraščius, paklausinėkit pažįstamų, dirbančių ligoninėse - geriausia būtų pensijon išeinanti med. sesuo. Klijuokit skelbimus. Darykit viską. Išeičių yra. Nepasiduok tik nevilčiai. Nesugniužk.