Tėvų karšinimas

Nežinau, kaip ten iš tikrųjų yra keliaujant per miestą iš punkto A iki punkto B, bet kiek žinau, kad iš mieste esančio punkto A nuvykti net 30 km į mano sodą (o reikia pervažiuoti per tą patį miestą, ir gal per tą patį punktą B ), yra gabaliukas. Ir nemažas. Kadangi turiu sodą savo nuosavą (ne tėvų!), ir jau 17-ką metų kassavaitgalį ten atvažinėjusi, tai įgavau ir šiek tiek patirties. Pavyzdžiui, kai mama susilaužė koją ir teko budėt prie jos dėl dvasinės būklės, liko neaprišti žiemai medeliai. Vieną jų, patį geriausią, aplink apgraužė bebrai, ir dabar jis baigia nudžiūti. Taigi bet kuris punktas B mieste man vis dėlto atrodo artesnis. Beje, ir dabar į sodą sunku važinėti, nes pavargstu nuolatos važinėdama pas mamą (praeitą vasarą juk „dirbau“ 7-nias dienas per savaitę: penkios dienos dirbt, šeštą sode, septintą pas mamą, įvertinant dar ir tai, kad ir vidury savaitės porąkart lėkdavau pas savo ligoniukę, valanda kelio). Tokiomis sąlygomis norisi kažką pamažint. Taigi man dabar visi sodai kitaip šviečia. Kai pagalvoju, kad tuose soduose tik labai neilgą gyvenimo periodą žmogus iš tiesų būni laisvas (o tas laikas tai išėjus į pensiją gal koks dešimtmetis, kai ir taip sveikata silpsta), tai pagalvoju, ar tai jau iš tiesų yra vertybė. Nes kai yra ligonis, visokie užmiesčių komfortai eina į šalį.

mano klasiokes mociute, net nebudama jokia ligone, pardave savo buta ir pati isejo i seneliu namus. dukra gedinosi to jos poelgio, ilga laika niekam nesake. o mociute buvo patenkinta. nes pagaliau jai nereikejo rupintis namu ruosa, visada sviezias maistais paruostas, kasdien sulaukdavo masazo, nereikdavo pas daktarus vaziuoti - jie pas ja ateidavo. o ir koncertu ten vykdavo, atvaziuodavo seneliu is vokietijos. zodziu, visa kulturine ir medicinine programa, kurios namie ji neturejo. susirado ten draugiu, eidavo grybauti, tapo laiminga na starasti liet, taip sakant.

o is kitos operos, sergancio alzheimeriu slaugymas namie gali kelti pavoju ir tam paciam zmogui, ir su juo gyvenantiems artimiesiems. drauges drauge taip savo mama kazkada karsino. ta mama, kol nieko nebudavo namie, KASDIEN prikakodavo ant palangiu, tada savo ismatomis ispaisydavo buto sienas. visu detaliu nezinau, bet jai rodesi, kad ja namiskiai nori nuzudyti, todel ji bandydavo nusizudyti pati - issokti pro daugiabucio langa arba nusinuodyti dujomis (teko jos kambary itaisyti spyna, o jos langa uzkalti). naktimis atsukdavo virtuvej dujas, ketindama isnuodyti visa ja norincia nuzudyti seima. psichiatrine ligonine tokias ligonines sutikdavo priimti tik dukart per metus. o veliau - sukis kaip nori. veliau jau ir tos moters vaikai bijodavo namie buti, eidavo pas kaimynus, kol mama gris, bijodavo nakti eiti vieni i tualeta. negaledavo draugu i namus atsivesti - gedindavosi. tokiu atveju tikrai turetu valstybe padeti. gal siais laikais kas pasikeite. pasakojama istorija vyko pries 15 metu.

skandinavijoj sia prasme labai gerai. valstybe skiria NEMOKAMA globa. tik tenka eileje pastoveti. bet kai sulauki eiles, kasdien (o gal priklausomai nuo ligonio bukles ir reciau) i namus dienos metu atvaziuoja socialinis darbuotojas, o reikalui esantg ir medikas, ir pasirupina ligoniu. senas zmogus juk neretai nenori palikti savo namu ir persikraustyti pas vaikus. nenori buti nasta, o ir yra prisirises prie savo sienu. ypac, jei gyvena kaime, o jo vaikai - mieste.

na o Rasma tai laimingas zmogus, kad sitaip savo tevus myli. matyt ta pati patyre ir patiria ir is ju.

Atleisk, Hacone, būsiu šiek tiek kritiška. Pirma, visos tos papasakotos istorijos yra ne savos. Todėl mes nelabai galime žinoti, kaip ten buvo iš tikrųjų, ir tai aptarinėti. O pasitikrinti nelabai šiuo atveju yra pas ką. Antra, Skandinavijoje yra kitokia mokesčių sistema, taigi mes negalime sakyti, kad tai tikrai yra nemokama, pinigai niekur iš dangaus nebyra. Trečia, pas mus irgi yra lankantys slaugytojai. Bet senukai (kaip ir ten tokiu atveju) dar turi sugebėti pabūti vieni. Ketvirta, pavojingiems visuomenei žmonėms ir pas mus yra tam tikros ligoninės (juo labiau, kad tų prikakojančių ant palangių, nerekomenduojama kambary palikti vienų). O penkta, Rasma pati dar savo tėvelių nėra žiūrėjusi. Bent jau tada, kai rašė. Taigi, visada teorija yra gražu, bet va praktika...
Linkiu nesirgti!

atleidziu

Mano mama vakar pasakė žodį „katalikai“. Labai aiškiai. Kadangi ji beveik nekalba po insulto, tik paskirus žodžius, aš bandžiau atspėti, ką gi ji norėjo pasakyti? Aš pasakiau: „kunigas“. Ji linktelėjo. Tada aš klausiu: „Ar jūs norite kunigo?“ Ji nepasakė nei taip, nei ne. Išeidama aš vėl jos paklausiau, ar ji norėtų, kad atvežčiau kunigą dvasinei sveikatai sustiprinti, ji sako: „Nežinau“. Ir aš dabar iš tiesų nebežinau, kaip elgtis. Ar atvežti kunigą savos parapijos, ar reikia iš ten, kur yra slaugos namai? O gal iš viso nereikia, ji norėjo pasakyti visai ką kita? Tiesiog mano mintys susišaukė. Aš pastaruoju metu labai galvoju, kad ši mano mamos dvasinė sritis labai apleista. Valdiškoj slaugos ligoninėj palatoje buvo susidaręs gražus besimeldžiančių būrelis. Mano mama nelabai pajėgi melstis pati, gal tik kiek bando žegnotis, kartodavo giesmių (leidžiamų per radiją frazes), šiek tiek prisidėdavo prie kitų moteriškučių pagal galimybes. O dabar tame kambarėlyje, kur jos gyvena, nė vienos nepastebėjau meldžiantis (gal kad sunkesnės ligonės?). Gal ir tikybų jos skirtingų (kartais pagalvoju)? Pati bandžiau su mama kalbėti poterius, bet sunkokai gaunasi. Tokioje aplinkoje nejaukiai jaučiuosi, lyg parodai būčiau išstatyta. Todėl tai darome pašnibždomis. Bent jau peržegnoju mamą (kai pastebiu ją tai bandant daryti). Pasakau, kad už ją pasimelsiu, ir prašau, kad ji už mane taip pat (o mintyse: „pagal galimybes“). Norėčiau už jos sveikatą užpirkti mišias, bet vis dar neprisiruošiu (kiti sako, kad už gyvą mišių nelabai galima?). Tai ir nebežinau, kaip elgtis. Gal jūs žinote kaip? Būčiau dėkinga.

Jeigu nori - tikrai reikėtų nuvežti. Slaugos namai, manau, turėtų turėti savo lankantį kunigą Bent jau į Vilkpedės ligoninę atvažiuoja kunigas iš Gerosios Vilties bažnyčios. Mūsų močiutė gavo iš jo ir paskutinį patepimą. Nors jau porą savaičių nebekalbėjo, tada labai į jį sureagavo, suprato, ką jai apie „nuneštą kryželį, kojeles pavargusias“ kalbėjo. Visa palata, pamenu, prisipildė ramybės, kažkokio šviesaus gerumo.
Papildyta:

Už ramybę, sveikatą tikrai užpirkti galima.

Tiksliai neišsiaiškinsi, bet, kad mintis sukosi apie tikėjimą - faktas. Manau, turėtum pabandyti. Kunigas gali būti bet kuris, su kuriuo tau patogiau susitarti, tik pasakyk jam, kokia mamos būklė, kad žinotų kam pasiruošti. Kartais, atvedus kunigą, ligoniui labai palengvėja, o kartais jis tiesiog lengviau gali išeiti, lyg, to ir tebūtų laukęs.
Galiu įsivaizduoti, kaip nejauku tokiu metu būti stebimam. Galėtum pabandyti paklausti kaimynių, ką jos mano apie maldą, gal visai nieko prieš ir kartu pasimelsti, bet nesugalvoja ar nepajėgia. Tada ir tau būtų drąsiau.
Mišias už gyvus galima ir reikia aukoti. Jei vaikams iškyla problemų (pvz., studijų krypties pasirinkimas), aš ir už juos užsakau mišias.

Bėda ta, kad ten, kur mama guli, aš pati nesijaučiu saugiai. Lyg svetimuos namuos neprašyta būčiau. Nenoriu, kad mama ten gulėtų, bet pati nesuradau kur, o ir nelabai norėjau rimčiau ieškoti, kad vėl visa našta nekristų ant mano vienos pečių (jau esu pasimokiusi ir pavargau nuo patyčių). Ten privatūs namai, vadinasi, yra ir šeimininkai, nuo kurių priklausai visai kitaip negu ligoninėje. Ten net sąlygų ligoniukams nėr laikyti, tiktai būti. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų pakviesti kunigą, kai jos ten kaip silkutės sukištos. Kaip reikėtų atskirt jas, kai net su mama man būna sunkoka kartais pabendrauti, kai kita ligoniukė kas dvi minutes dėmesio reikalauja. Juk ir ji prašys to kunigo pastiprinimo. Nežinau, kaip tokiu atveju elgsis kunigas, ir nežinau, kaip tada reikėtų elgtis man (kalbu ne vien apie emocinę pusę, bet ir apie piniginę). Nežinau tokiu atveju nei piniginės aukos dydžio, nei esu šiuo metu tiek stipri, kad paaukočiau už jas visas palatoje.
Mano mamytei buvo duotas paskutinis patepimas prieš daug daug metų, kai atrodė, kad tikrai jai gal ir pabaiga (dar ligos pradžioje). Jai tada labai pagerėjo, ji lyg gavo sau atleidimą už daugelį nutolimo metų.
Kambarėlio kaimynės lyg sako, jog yra tikinčios, ir pagal tradicinį tikėjimą, bet kažkaip nelabai tvirtai. Manau, kad Dievulis joms ir tokią ligą duoda, kad tas tikėjimas toks jau menkas. Man pasirodė, kad mano mama ten stipriausia šiuo požiūriu, nes kitų tai niekada nemačiau meldžiantis (nors pas vieną lyg rožinis yra, ir dukra jos vis prašo pasimelsti, taip pat ir už giminaičius, vaikus).
Pati maldų vesti nelabai galiu, nes nesu labai praktikuojanti, dabar išvis per tą ligą nustojau kur nors lankytis, nes nėr nei jėgų, nei laiko. Tik namie rytą vakarą šiek tiek. Šiaip norėtųsi, kad „kas kitas“ tai padarytų. Bet, kaip suprantu, teks jau pačiai kaip nors.
Papildyta:

Žinau, kad valdiškose ligoninėse būna. Bet ir ten konkrečiam ligoniukui „užsisakyti“ reikia. Kitaip tik perina per palatą, palaimina, ir tiek.

Užsakyti reikia, nes kunigas nenori iššaukti susierzinimo, jei žmogui siūlysis, be to jis nesinešioja su savimi Švenčiausiojo Sakramento, jei nėra sutarta. Dėl aukos dydžio nelabai žinau, bet esu girdėjus taisyklę, kad auka galima laikyti savo vienos dienos uždarbį . Primink, kur tu gyveni arba, kuriame mieste yra tavo mama (gali į AŽ)?

Nelabai supratau. Kieno susierzinimo? Ar tai man reikia užsakyt visoms? Ir už kiekvieną po dienos uždarbį? Dėl mamos tai aš susitarčiau, bet kai jų yra daugiau... Esu Kaune.

Aj, auka ir 10lt yra laikoma. Ypač jeigu kreipiesi į savo parapijos bažnyčią. Vat laidojant paaukojom 200lt, tai ir per mišias gražiai močiutę paminėjo, ir palaidojo su iškilmingomis giesmėmis. Nors visi sakė, kad aukos nuo 300lt laidojant prasideda. Kažkaip manau, kad vizitui į ligoninę 50lt sočiai turėtų būti. Ypač jeigu vešit su savo transportu

Ačiū. Tik va kad tie „svetimi namai“. Reikės vis dėlto įpareigot kažką iš suaugusių anūkų tai padaryt, nes jei močiutės nelanko, tai gal nors tokį darbą atliktų? Gal žmogus jaustųsi prisidėjęs šiek tiek, padaręs močiutei kažką gero? Juo labiau, kad vienam būtų labai netoli, ir transportą irgi turi. O man reikėtų pagalvot apie savo sielos ramybę. Todėl manau, kad reikėtų pamąstyt apie kažką savoj bažnyčioj.