Tėvų karšinimas

labai mylejau savo mama. egoistiska vaiko meile. galima jos mirtis buvo mano naktiniai kosmarai. eidavau nakti tikrinti, ar dar kvepuoja. ir atejo diena, kai ji numire. galvoju, gal savo beprotiska meile - energetiniu prisisiurbimu - ja ir numarinau jei butu teke karsinti, bent buciau galejusi parodyti, kaip ja myliu. o tuomet buvau jauna, pernelyg savim uzsiemus. stumiau salin ta minti, kad mama nebepasveiks. net tada, kai pasake, kad nebepasveiks, nenorejau (bijojau?) patiketi. buvau nesubrendus tai netekciai. bet ir dabar dar nebuciau subrendus. mama man sventa.

Belieka mano variantas. Sulaukti laiko, kada jau bus galima lemti patiems jo buvimo vietą, ir atiduoti globoti svetimiems. Lankant. Aš kai pasiekiau kondiciją, kad jau „daugiau nebegaliu“, supratau, kad labai sunkius ligonius (ir ilgalaikius) turi padėti slaugyti (jei ne kiti artimieji), tai bent jau visuomenė (t. y. ligoninė). Iki tol maniau, kad mamą „nusigaluosiu, bet išslaugysiu pati“. Kaip matai, taip neįvyko. Yra ir mūsų jėgos limitas. Spėju, kad ir tavo šeimoje taip pat. Pirma, atstumas per tolimas, kad kaip nors patiems slaugyti, antra, manau, kad neįmanoma jums suderinti su tėveliu (vienuose namuose). Juo labiau, kad tėvelis ir pats ligoniukas, ir jam tokia įtampą kelianti atmosfera netgi gali būti itin pavojinga (jei ne gyvybei).
Mano vyras irgi nesutiko, kad būtų svetimas žmogus namuose (slaugytojas), nors ir ne ligonis (bet jis ir taip čia tam tikra prasme svetimas, atėjęs). Kadangi mama irgi atsisakė slaugytojo (o daugiau taip dirbt nebegalėjau), man teko rinktis. Aišku, aš turėjau bent dalinį pasirinkimą (juk buvo sesuo, ir ne tik, bet kas iš to, kad po kelių dienų buvo jos nuspręsta mamą atiduot į slaugos namus (sako dabar, suvisam). Toks buvo jos pasirinkimas (atsakyt negalėjau, nes būčiau priversta mamą vėl pasiimt, kas tapo neįmanoma). Ir smerk nesmerkusi (o smerkiau ir pykau labai), kada nors gal sužinosiu (o gal ir pateisinsiu, bent jau suprasiu) – kodėl.

Taip, dabar ateina laikas tavo vaikams...


Ji tave ir turi - lankai, meldiesi, galvoji... Kodėl mes jaučiam pareigą padaryt absoliučiai viską, nežiūrint kokia kaina? Juk kiekvienas žmogus vertingas - ir mama, ir tu pati, ir tavo vyras, ir vaikai. Negali visi kentėti, kad vienam būtų sudarytas komfortas. Rūpiniesi, kaip gali. Man rodos, mes perdaug pasiduodam emocijom, tarp galvos ir širdies turi būti balansas, tik tuomet esam žmonės. Myliu jus visas, esat nuostabios . Ligonis neturi būti lepinamas, jis turi būti mylimas ir prižiūrėtas, o kurios iš mūsų toks nėra?

Kažkaip jau nelabai atsimenu, kad mane mama labai būtų globojusi. Labai anksti tapau savarankiška, tai, ką pasakoji, aš paprastai (net neatsimenu, kuo kada) dariau pati. Ir net kelionėms jaunimo aš paprastai susiruošdavau pati. Seseriai būdavom supuolę visa šeima (skalbdavom, lygindavom, siūdavom, ką reikia), o aš patykiai viską pasidarydavau pati. Ką spėdavau, tiek užtekdavo. O kai gimė vaikas, mama jau sirgo. Tiesa, ji labai norėjo padėti, tiksliau diktuoti, kaip man auginti vaiką, ir daryti pati (ten kur pati nori, nesvarbu, kad aš lengvai galiu), dėl savo malonumo. Su tokiom sąlygom sutikti negalėjau, todėl apsiribojau nuo diktatoriškos pagalbos ir užsiauginau savo vaiką pati. Keista, o rodos bendrame bute gyvenom. Tiesiog ji viską darė atvirkščiai, todėl ir buvom atskiros ūkinės sistemos. Ji lyg ir norėdavo būti kartu, bet man glaudžiantis, ir stumdavo šalin. O dar tie priepuolai. Kartais atrodydavo (o tada ir atrodė), kad tai tik charakteris. Bet dešimtį kartų sustiprintas charakteris.
Nežinau, Hacone, mūsų gyvenimai skirtingi, labai skirtingi. Tau mamos buvo mažai, o man jos kiek „per daug“. Ir mokiausi vaiką auginti pati, pagal intuiciją. Nes iš jos tikros, nuoširdžios, ne valdančios pagalbos nesulaukiau.
Bet juk tu turi vaikus, vadinasi, ir anytą? Nemanai, kad skaitydama tokias temas nejučia jau ruošiesi? Beje, manęs irgi dar laukia... du.

Papildyta:

Oi, kokie nuostabūs tavo žodžiai. Kokie palaikantys. Bet žinai, žemėje mama atrodo svarbiausia. Labai sunku subalansuoti. Ypač, kai kita pusė nepadeda. O juk man vaikas turėtų būti svarbiausias. Iki šiol taip nebuvo.
Papildyta:

Man šovė keista mintis. Jei kas per daug prisisiurbia, tas paliekamas. Tu prisisiurbei, mama paliko. Mano mama buvo prisisiubusi (iki negalėjimo jau kvėpuoti), aš jos „atsisakiau“. Gal taip atsitinka tam, kad mes taptumėm laisvi ir savarankiški? Patys eitumėm savo kojomis? Aš manau, kad mano mamai tas buvimas svetur davė naudos (nors iš pradžių buvo baisūs protestai). Nežinau, ar tai vaistai, bet ji kažkokia labiau medituojanti. O ir aš labiau suvokiu, kad turiu ir savo gyvenimą. Keista, po šitiekos metų pagaliau pradedu jausti, kad turiu šeimą.

Nors as dar turiu mama, jauciuosi kaip tu. manau, kad gyvenimas butu kitoks, jei ji nesirgtu. labai jos truksta. kartais ziuriu i jos amziaus moteriskes, grazias, susitvarkiusias, kazkur skubancias, kazka veikiancias, ir toks liudesys uzplusta, toks liudesys
mano mama labai gera ir svelni. Ji ir dabar dar tokia, ir jauciu kaip mane myli. Tikiuosi ir ji jaucia Taip pat jauciu, kad duodu jai daug maziau siuo metu, nei galeciau duoti. Ir zinau, kad tai del mano seimos, ir kitu dalyku, apie kuriuos cia kalbame, bet sazine ji vistiek grauzia, juk mes zmones



dar tete...puse pasaulio atiduociau ,kad jie butu laimingi. Deja, gyvenimas atseikejo siek tiek maziau

Žiūriu, kad kai žmogučiams netenka labai vargti dėl savo artimųjų, jie mato tiktai gerąsias puses. O kai reikia patirti kasdienybę, viskas kitaip atrodo. Mano brolis pas mamą užbėgdavo tik penkioms minutėms, kad ir kiek aš jo prašydavau (pabūk, na, nors pora valandų ar keturias šeštadienį, mamos negalima jau palikti vienos, nors pasėdėk su ja, mums reikia išvažiuoti). Niekada nesutikdavo. Sakydavo, kad turi savo reikalų. Arba ką nors prisėdęs užsirašinėdavo sau, visai nekreipdamas dėmesio į mamą. Sykį susitikau jo žmoną mieste, o ji man sako: ,,Jam taip mamos gaila. Ypač kai ji dabar ne namie.'' Gerai, sakau, tai kodėl jis jos nepasiima? Kartą jo paties to ir paklausiau. Jis pasakė: negaliu, duris platinti reikia. ,,Tai mama pro jas netilps?'' ,,Na ne, tilps''. Pasirodo, jis apie savo eilinius remontus svajoja. Su sese tas pats, bet ta nors pripuolamai mamą pasiimdavo (kol pabosdavo, kol ištverdavo). Sykį aš broliui pasakiau (kai pasidejavo, kad mamos negali pasiimti), kad jis ne vienas, turi suaugusius vaikus, turi pagalbos. Nuo to laiko tyla.
Manau, kad jei mes ko gailimės, visada yra galimybė padėti tiesiogiai, o jei to žmogaus jau nebėra, yra kažkas šalia (na, gal koks varganas žmogelis, kuriam mes galime tiesiogiai padėti). Juk sakoma: ką padėjai nors vienam iš kenčiančiųjų, Dievui padėjai. Kartu ir sau.

Tau reikia padaryti labai nedaug. Išleisti tėtę nors kelioms valandoms reguliariai pas draugus, gimines ar šiaip kur. Gal ir per savo atostogas galėsi net kokias dvi savaites vasarą jam leist išvažiuot? Juk taip reikia jam atsigauti. Žinoma, tau teks atlaikyti mamos nuolatinius klausimus: kur jis. Bet tau tai tik laikinai, o jam viskas ištisai. Darbas dieną, darbas naktį. Nėra kada ir atsikvėpt. Juk dar liks ir slaugė dienomis? Vaikiukai matys, kaip tu močiute rūpiniesi. Ir tėveliai, atsigavę nuo trinties, bus laimingesni.

Deja, jau nebe. Tete nei labai jau kur turi vaziuoti, nei nori. O mama jau neapsiriboja vien klausimais. Jai prasideda isterijos. ir niekas to nenorim nes paskui labai sunku sugrizti i vezias. Tetei reiktu kazko labai daug, kad atsigauti. O ko, as dar nesugalvojau Manau, kiek veliau ieskosim kartu gyvenancios slauges. bet si, kuria turim, labai gera. O kartu gyvenanti manau tokia nebutu...Tai padelsim dar.
O mano vaikiukai dar mazi, jie dar nesupranta, kodel ju mociute tokia Net neleidzia pasizaisti su dieduku. jei tik kiek ilgeliau, jau jai prasideda...
Musu siaip situacija ideali manau, nes tevai gyvena pirmam namo aukste, o mes antram. Kai mama pas mus dar uzlipdavo, budavo is viso gerai. O dabar jau tik mes pas juos...
Tuo paciu isejus slaugei as pas ja begioju, tikrinu, raminu. O vasara pasedesim daugiau lauke. jei ta liga neprogresuotu taip greitai, butu visai nieko. bet tas nuoalatinis blogejimas

Aš ir maniau, kad mano namų situacija ideali. Dvi seserys, vienas namas. Bet paaiškėjo, kad kita sesuo nenori prižiūrėti (negali?). O slaugant šitokia liga sergantį ligoniuką (net labai artimą!), pasikeitimas (visiškas, nors laikinas atitrūkimas) būtinas. Taip pat ir tavo tėtei. Jam reikia, kad jį kažkas nors laikinai visai pakeistų. Jeigu jau esate išbandę tėtį pakeisti išleisdami išeiti ilgėliau, ir jeigu mamai vis tiek blogai, tai čia jau priklausomybė. Jau čia pataikavimas ligoniui (čia kaip ir mano atveju, mama norėjo, kad prižiūrėčiau vien aš, nesamdant slaugės, jai nebebuvo svarbu, kad turiu šeimą, kad reikia dirbti). Jūs turit vieną išeitį. Kurią padarėm mes. Nesvarbu dėl kokių priežasčių tu negali pakeisti ilgam tėčio (o tavo priežastys tikrai svarios!), bet jūs turėtumėte ją guldyti į ligoninę. Net jeigu ir tą, kurios labiausiai bijote. Nes kitaip jūs galite patys išprotėti (paskutiniąsias dienas aš jaučiau, kad taip gali atsitikti, jei dar ilgiau nesulauksiu pagalbos). Paprastai kai būna per sunku, žmonės neatlaiko, net šeimos išyra (o tau tikrai šito nelinkėčiau). Atsigaus kiek tėtis (juk liks išsimiegotos naktys). O paskui spręsit, ką toliau daryt.

gal tu priziuredama mama galvok, kad tai darai del vaiko. juk tai, ka darai mamai, turi didele auklejama reiksme tavo vaikui. jis is taves dabar daug mokosi. sprendziant is tavo ankstesniu santykiu su mama (nejutai ypatingos globos), tu ir taip labai daug darai. darai labai gera darba. ir darai ne automatiskai, o sitaip stengdamasi nezinau, ar as taip sugebeciau.
Papildyta:

as buvau prisisiurbusi savo meile, o ne nesavarankiskumu. kai mama daug metu serga, labai anksti tampi savarankiska ir pati priimineji sprendimus. tas prisisiurbimas mano, kaip cia geriau paaiskinti. nuo pat kudikystes, dar mamai esant sveikai, be proto bijojau, kad ji gali mirti. prisisiurbimas buvo ta mano baime, sakyciau. uztat dabar, tik emus galvoti apie artimo zmogaus mirti, veju ta minti su botagu salin.

Kas žino, kokia tai sunki ir sudėtinga liga, supranta ir tai, kad vargu ar gerai, kad vaikai visa tai stebi. Tai ne tas pats, kas fizinė liga, kai ligoniui reikia tik pakeisti sauskelnes, paversti, paduoti valgyti, pabendrauti. Alchaimeris ir demensija – tai nuolatinis gyvenimas psichiatrinėje. Be teisės išeiti. Slaugantys artimieji yra be spec. paruošimo. Ir vargu ar gerai, kai vaikai visa tai mato.

svarbu, ne tai, ar jie mato, o kaip tu jiems tai pateiksi.

ps. norvegijoje yra psichologu vadovaujamos grupes vaiku, kuriu tevai serga psichinemis ligomis. tai rasau ne del to, kad palyginciau lietuva ir norvegija, ar kad pasakyciau, kaip norvegijoje yra gerai. rasau tau del to, kad sis faktas byloja apie tai, kad galimas tam tikras darbas su vaikais, susidurianciais su tokia aplinka ar joje gyvenanciais. cia viesose vietose ir renginiuose yra stebetinai daug zmoniu su fizine ir\ar psichine negalia (apie alzcheimeri nekalbu) - niekas ju neslepia, namie uzdare nelaiko. jiems bandomas suteikti kuo pilnavertiskesnis gyvenimas. suku link to, kad tokioje terpeje augdami vaikai mato gyvenima toki, koks jis yra. tik yra specialistu, kurie paruosia tevus darbui su tokiais vaikais. is viso mano moralo isvada butu tokia, kad turi buti imanoma rasti rekomendaciju, kaip auginti vaika, jo netraumuojant, kai seimos narys yra ligonis. regimai traumuojancia situacija galima paversti privalumu, ir vaika auginti supratingu, tolerantisku, jautriu sergantiems ir pan. gerai suprantu, kad tau dabar sunku, rupesciu iki kaklo, ir apsiimti literaturos paieskomis yra nerealistiska. bet kita vertus, noreciau pakreipti tavo mastyma kita linkme - ieskoti ne problemu, o sprendimu (jei artimieji be spec. pasiruosimo, t.y. niekas jo nesuteikia, bandyk pasiruosti pati. priejima prie interneto turi, o jei dar skaitai uzsienio kalbomis - platus atviri keliai). jau vien nuo tokio poziurio imi jaustis geriau. jokiu budu neskaitau pamokslo. tiesiog noriu, kad jaustumeis geriau