QUOTE(Hacone @ 2008 01 23, 21:00)
svarbu, ne tai, ar jie mato, o kaip tu jiems tai pateiksi.
ps. norvegijoje yra psichologu vadovaujamos grupes vaiku, kuriu tevai serga psichinemis ligomis. tai rasau ne del to, kad palyginciau lietuva ir norvegija, ar kad pasakyciau, kaip norvegijoje yra gerai. rasau tau del to, kad sis faktas byloja apie tai, kad galimas tam tikras darbas su vaikais, susidurianciais su tokia aplinka ar joje gyvenanciais. cia viesose vietose ir renginiuose yra stebetinai daug zmoniu su fizine ir\ar psichine negalia (apie alzcheimeri nekalbu) - niekas ju neslepia, namie uzdare nelaiko. jiems bandomas suteikti kuo pilnavertiskesnis gyvenimas. suku link to, kad tokioje terpeje augdami vaikai mato gyvenima toki, koks jis yra. tik yra specialistu, kurie paruosia tevus darbui su tokiais vaikais. is viso mano moralo isvada butu tokia, kad turi buti imanoma rasti rekomendaciju, kaip auginti vaika, jo netraumuojant, kai seimos narys yra ligonis. regimai traumuojancia situacija galima paversti privalumu, ir vaika auginti supratingu, tolerantisku, jautriu sergantiems ir pan. gerai suprantu, kad tau dabar sunku, rupesciu iki kaklo, ir apsiimti literaturos paieskomis yra nerealistiska. bet kita vertus, noreciau pakreipti tavo mastyma kita linkme - ieskoti ne problemu, o sprendimu (jei artimieji be spec. pasiruosimo, t.y. niekas jo nesuteikia, bandyk pasiruosti pati. priejima prie interneto turi, o jei dar skaitai uzsienio kalbomis - platus atviri keliai). jau vien nuo tokio poziurio imi jaustis geriau. jokiu budu neskaitau pamokslo. tiesiog noriu, kad jaustumeis geriau
ps. norvegijoje yra psichologu vadovaujamos grupes vaiku, kuriu tevai serga psichinemis ligomis. tai rasau ne del to, kad palyginciau lietuva ir norvegija, ar kad pasakyciau, kaip norvegijoje yra gerai. rasau tau del to, kad sis faktas byloja apie tai, kad galimas tam tikras darbas su vaikais, susidurianciais su tokia aplinka ar joje gyvenanciais. cia viesose vietose ir renginiuose yra stebetinai daug zmoniu su fizine ir\ar psichine negalia (apie alzcheimeri nekalbu) - niekas ju neslepia, namie uzdare nelaiko. jiems bandomas suteikti kuo pilnavertiskesnis gyvenimas. suku link to, kad tokioje terpeje augdami vaikai mato gyvenima toki, koks jis yra. tik yra specialistu, kurie paruosia tevus darbui su tokiais vaikais. is viso mano moralo isvada butu tokia, kad turi buti imanoma rasti rekomendaciju, kaip auginti vaika, jo netraumuojant, kai seimos narys yra ligonis. regimai traumuojancia situacija galima paversti privalumu, ir vaika auginti supratingu, tolerantisku, jautriu sergantiems ir pan. gerai suprantu, kad tau dabar sunku, rupesciu iki kaklo, ir apsiimti literaturos paieskomis yra nerealistiska. bet kita vertus, noreciau pakreipti tavo mastyma kita linkme - ieskoti ne problemu, o sprendimu (jei artimieji be spec. pasiruosimo, t.y. niekas jo nesuteikia, bandyk pasiruosti pati. priejima prie interneto turi, o jei dar skaitai uzsienio kalbomis - platus atviri keliai). jau vien nuo tokio poziurio imi jaustis geriau. jokiu budu neskaitau pamokslo. tiesiog noriu, kad jaustumeis geriau

Matai, ką tu gali jiems pateikti, kai tu pati virsti ligoniu, nes ne visos ligos žmogui pakelti.



Norvegijoje yra kitaip. Ten daug tokių žmonių gatvėje. Tai jeigu namie tas pats, tik sustiprintai, tai nedaug ką vaikui keičia.


O pamokslo man jau nebeįmanoma paskaityt. Tiksliau gali skaityt kiek nori, aš tame jau neįžiūrėsiu pamokslo.


Ir problemų aš neieškau. Tam tikra prasme (gal tik laikinai) aš gyvenu jau geriau. Juk kasdien prižiūrėti nereikia (tai padaro slaugos namai). Tik va tas sunkumas tiek įsiėdęs per metų metus, kad jau pradedu galvot gal reikia melst išėjimo? Vis dar nesiryžtu.

P. S. Jeigu kas surastų man tuos adresus, džiaugčiausi labiau. Ką randu lietuviškai, kažkokios nuotrupos (aš galiu papasakoti daugiau). O užsienio kalba tiek nekertu, na, gal tik šiek tiek.
