Tėvų karšinimas

Matai, ką tu gali jiems pateikti, kai tu pati virsti ligoniu, nes ne visos ligos žmogui pakelti. Gali labai mylėti artimą savo, bet apendicito savo artimam juk neoperuoji? Duodi specialistui, palieki gulėt ligoninėje ir tik lankai, pabendrauji. Taip ir čia. Yra ligos pradžia, kai dar gali pakelti, o jau pabaigoje (ar vėlesnėje stadijoje) jau reikia visuomenės pagalbos. Tai aš supratau beslaugydama mamą. Žinai, keletą metų ištverti gal ir galima. O va kai tai trunka daugiau kaip dešimtmetį...
Norvegijoje yra kitaip. Ten daug tokių žmonių gatvėje. Tai jeigu namie tas pats, tik sustiprintai, tai nedaug ką vaikui keičia. Čia gal ir galima padėti. Tu nežinai, kuo virsta namai, kai turi tokį ligonį. Atsiriboji nuo visų pažįstamų (kas gali ilgai išbūti tokio ligonio draugijoje, su juo kalbos nelabai bėr), nedarai remonto (nes ligonis neleidžia, nenori nieko keisti, be to, jam trukdo triukšmas ką nors kalant ar taisant), nebeeini į svečius (tik pas pačius artimiausius trumpam, nes nėra kam palikti ligonio, o su juo vykti sunku)...
O pamokslo man jau nebeįmanoma paskaityt. Tiksliau gali skaityt kiek nori, aš tame jau neįžiūrėsiu pamokslo. O dar tiksliau, aš viską vertinu pagal tai: turi žmogus pratinės patirties ar neturi? Jei ne, tai tik teorija, jei taip, pasiguodi ir tiek.
Ir problemų aš neieškau. Tam tikra prasme (gal tik laikinai) aš gyvenu jau geriau. Juk kasdien prižiūrėti nereikia (tai padaro slaugos namai). Tik va tas sunkumas tiek įsiėdęs per metų metus, kad jau pradedu galvot – gal reikia „melst išėjimo“? Vis dar nesiryžtu.

P. S. Jeigu kas surastų man tuos adresus, džiaugčiausi labiau. Ką randu lietuviškai, kažkokios nuotrupos (aš galiu papasakoti daugiau). O užsienio kalba tiek nekertu, na, gal tik šiek tiek.

Na mums dar anksti. Dar mamos ne ta stadija. Ji mus pazista, myli savo aplinka. Vasara isvis buna neblogai. Pernai net nusiveziau i kaima, ant seneliu kapu. Siemet gal jau neiseis, bet...kaip bebutu sunku, kitu atveju butu dar sunkiau. Tam matyt reikia pribresti. Be to, ji nera agresyvi, nera pikta (neskaitant priepoliu, bet pyktis juk kartais visus ima). Leidzia daryti visiems ka kas nori. Jau praejo gobsumo ir n kitokiu stadiju. Dabar nebesikisa i nieka. Kol kas stabilu. Sunku, bet stabilu Tetei sunku, bet jis slaugo ir priziuri. Is kitos puses tokia dalia teko. Galbut man teks slaugyti savo vyra, gal jam mane. Zodziu dar tas laikas neatejo...
Be to, kai mamai buna alpimai, tete eina is proto, bijo, kad tik neuzsigautu, liepia tik guleti ir t.t. Sunku slaugyti, bet labai bijo ir jos netekti

Labas rytas
Nesimiega, ajb ?
Apie slaugos namus ir aš dar negalvoju. Tai yra, galvoju, bet ketinu tėtį jiems patikėti tik tada, kai pats nebevaikščios, kai jam bus jau vis vien, kur esąs. Kol dar tipena, kol šiaip ne taip šneka, lai būna namie. Kaip nors išsiversime.
Aplinkos pakeitimas alzheimerininkams gali būt pragaištingas. Aš ir perkraustyt tėtį pas mus pavėlavau - nors prieš trejetą metų, tegul liga jau progresavo, jis pats buvo dar nesulyginamai sąmoningesnis ir žvalesnis. Pats norėjo gyvent su manim. Lyg ir džiaugėsi tuo persikėlimu. Bet niekada naujų namų namais nepripažino... Ir dabar vis baudžiasi išeiti, vis neramus. O ligoninėj tokio tipo ligoniai paprasčiausiai gaus stiprių raminančių, kad problemų nekeltų, ir gulės sau. Po keturių mėnesių parsivežčiau gerokai silpnesnį. Šeimos gydytoja sako tą patį. Ja pasitikiu
Na, bet tai tik mano sprendimas. Kiekvienam valia spręsti savaip...
Kažkur šitoj temoj lyg ir buvo nuorodų į atitinkamus internetinius puslapius, o gal klystu?.. Reiks paieškot. Man kai kurie patarimai labai pagelbėjo. Bet aš daugiausiai domėjaus literatūra apie Alzheimerį ir kaip elgtis su šia liga sergančiais. Juk slaugymo srity esu visiška diletantė, su medicina niekad neturėjau (ir nenorėjau turėt) nieko bendra Ale niekada nesakyk niekada, ane?..
Ir dar kelios mintys apie artimiausiuosius, kurie šitaip susidėjusiomis aplinkybėmis palieka mus vienas. Jau pergyvenau siutimo ant brolio periodą. Pagalvojau - juk tikriausiai žmogus negali duoti to, ko pats neturi?.. Simense , gal ir su tavo seserim panašiai? Jeigu ji buvo mokoma tik imti ir naudotis, ką gi duos?..
Ai, lai jie gyvena savo gyvenimus ir būna juose laimingi. Mes taip negalime ir būsime laimingos kitaip. Kiekvienam savo.
Geros dienelės jums visoms.

Netiesa, Alan, kad nieko nebegalima padaryti, jei kiti (kuriems priklauso) neprisideda. Dar ir kaip galima. Jeigu tik pats ,,eisi iš proto'' (nersies iš kailio) dėl ligonio, tai artimieji matys, kad tik tau to reikia. Man būdavo atsakoma: ,,Tas visai nebūtina, bet tau to norisi.'' Taigi reikia šiek tiek ,,pristabdyti žirgus'', ir kažko nedaryti. Ypač jeigu reikia pasirūpinti savimi pačiu (ar kitais šeimos nariais).
Ajb situacija kita -- jai nereikia būti pagrindine prižiūrėtoja (sudėtingiausia dalis tenka tėčiui -- juk jam ir naktys, o po to į darbą?). Taigi ji gali ir nesiimti sprendimų, tik tiek, kiek pati jaučia, kad gali ir nori.
Kadangi mano situacija kitokia (iš dalies šiek tiek panaši į tavo), tai dažnai daug ką reikėdavo daryti nepriklausomai nuo to, ar aš ,,galiu ir ar noriu''. Tiesiog kito varianto nebūdavo.
Nemanau (dabar), kad reikėtų bijoti slaugos namų. Mano atveju, man dažnai būdavo pasakoma: ,,Mama pas tave, tai tu ir privalai žiūrėti'. Dabar mama slaugos namuose, vadinasi, kitur, lyg ir ,,pas save''. Taigi visi vaikai turi lygias galimybes lankyti ir galvoti, kaip jai palengvinti. Beje, nors aš irgi visą laiką galvojau, kad slaugos namai yra blogai (ten iš tiesų sąlygos prastokos ), bet reikia įvertinti ir tą, jog per tuos keturis mėnesius ir taip liga eina gilyn. Taip kad kaltinti vien slaugos namus, kad liga paūmėjo, ne taip labai ir yra pagrindo. Jinai, iš tiesų paūmėja iš pradžių, kol ligonis adaptuojasi. Bet yra vienas pliusas. Ir gal ne vienas. Taigi gerai yra tai, kad stacionare ligonis stebimas ir jam geriau pritaikomi vaistai (kas namų sąlygomis yra sunkiau). Kita, reikia žinoti, kad yra liga, ir yra žmogaus charakteris. Kai sunkų ligonį slaugo tik artimieji, juo labiau vienas (o priežiūros reikia labai daug), ligoniukas išlempa (o kartais ir labai smarkiai). Todėl pabuvimas slaugos ligoninėje , pamatymas, kad aplink yra ir daugiau (o gal ir sunkiau sergančių), padeda ligoniui blaiviau vertinti savo ligą (ir artimųjų pagalbą). Beje, artimiesiems irgi reikia išmokti elgtis ligoninėje, nes iš pradžių būna tiek prašančių ir juos paslaugyti, kad nebelieka laiko savam ligoniukui. Paskui atsirenki, kada reikia kitam padėti, kada ne. Tai irgi gyvenimo patirtis.
Aš nekalbinu jūsų guldyti savų artimųjų į ligonines jau dabar, bet siūlau apmąstyti visas galimybes. Juk jeigu jūs dar galite pačios prižiūrėti (ar padėti prižiūrėti) savo artimuosius, vadinasi, dar turite jėgų. Svarbu tų jėgų neprarasti, nenusivaryti nuo kojų tiek, kad jau pačiam reikėtų pagalbos.

Uztai ryte kaip miegasi paskui
As kol kas irgi galvoju tik apie toki varianta. Tik tada, kai nebus skirtumo kur mamai buti. Kai gyvenimas paliks tik absoliuciu egzistavimu, niekieno nepazinimu ir pan. Galvoju taip, o kaip bus, niekas nezino...

Iš esmės sutinku su tavimi, bet tik ne savo atveju. Mūsų padėtis kiek kitokia. Jei savo tėtį paguldyčiau į slaugos ligoninę, nebegautume kompensuojamų vaistų, kurių ligoninė tikrai neturės, o man jie kainuotų... bijau pameluot... apie 400 lt per mėnesį. Be to, Alzheimeriu sergantis tikrai nieko toj ligoninėj nepamatys ir blaiviau neįvertins. Jis šito paprasčiausiai jau nebepajėgia. Taip, mano ligoniui priežiūros reikia daug, ir kasdien vis daugiau, bet tai ne išlepimas - liga palaipsniui naikina smegenis, atrofuojasi įgūdžiai, nyksta prisiminimai (pirmiausiai nunyko vėliausieji, po jų atgaline tvarka blunka ir kiti), net instinktai. Žodžiu, grįžtam į kūdikystę, ir nieko čia nebepakeisi.
Na, aš lyg ir apsisprendžiau, ir jaučiuos ramiau. Nesakau, kad viską darau gerai ir kad reikia sekti mano pavyzdžiu, toli gražu. Tiesiog kiekviena situacija yra unikali, ir tik arčiausiai esantys gali priimt svarbiausius sprendimus.
Sėkmės visoms!

Mamai visada bus skirtumas, kur būti. Juk ji dabar -- tai tėčio (arba ir tavo) kūdikis. Nežinau, gal tik naujagimiui nuo pat gimimo ne taip yra svarbu, kur būti (čia turbūt svarbiau mums?), o jis nežino dar kol kas, kur geriau, tai ir priima aplinką tokią, kokia yra. O mama juk žino, kur jos namai, ir ji žino, kad turi jus. Net tada, kai ji nekalbės ir gal nelabai judės -- ir tada ji norės artimųjų šalia. Aš prisimenu vieną ligoniukę (iš dabartinių slaugos namų, neseniai išėjusią amžinybėn). Ji buvo, kaip jūs sakote, kad jai tas pats. Aš ją jau radau tokią. Bet vienintelė jos reakcija būdavo jos šiek tiek judanti ranka (buvo patyrusi begalę insultų). Aš pirmąsyk atėjusi, ją už tos rankos paėmiau, palaikiau. Tik tai galėjau. Ir kiekvieną sykį matydavau tą jos besitiesiančią ranką, bet jau galėdavau atsakyti tik žvilgsniu ir šypsena. Nes ta ranka ištisai tiesiama būdavo. Jūs manot, kad jūsų artimiesiems bus kitaip?
Viskas priklauso tik nuo slaugytojo galimybių. Vienos meilės neužtenka žmogui, reikia ir jėgų. O jos nebegalinės.
Linkiu jums būti sveikoms, laisvoms ir visada turėti jėgų. Ir sau!

gal galima paklausti, kiek tavo mamai metu, Simense? kokio amziaus zmones suserga alzheimeriu?

Mano mama pradėjo ne nuo alcheimerio. O statistikos aš nežinau, sako, lyg nuo 60-ties ir dabar net jaunesni.
Papildyta:

Ir charakteris niekur nedingsta. Jis, kaip ir bet kokios ligos atveju, išlieka toks pat, tik dar paaštrėjęs. Tik per daug mes visko nurašome ligai.

simense jei gali susisiek su manim mano mama taip pat serga alzheimerio liga,gal galesim viena kitai padet(informacijos atzvilgiu)



o liga pagal statistika prasideda 70 nors daktarai nelabai nori ta liga nustatit ,priligina sklerozei

Mano mamai taip pat nustate Alshaimeri,jai 65,pabuvo ligoninej.

Siuo metu pagerejimas zymus.kol kas gali gyventi viena,taciau ateitis neaiski
infomacijos ka daryti kai bus blogai neturiu jokios,

Aš manau, kad viską, ką galėjau, čia esu pasakiusi. Nieko naujo kol kas pridurti neturiu. Jei bus kokių naujų minčių ar pokyčių, būtinai parašysiu. Asmeninės žinutės, aišku, lieka atviros. Bet geriau, kai žmonės bendrauja čia, atvirai. Juk problemos daug kam panašios. Ir rašome čia ne visada dėl savęs, o ir dėl kitų. Kad kitiems susidūrus su panašia situacija palengvėtų – jie ne vieni.