Skaitau aš,mergaitės,jūsų istorijas ir vos nebliaunu

Aktuali ir man ši tema.Susituokę mes jau 18 metų,mano brangiausio tėvas per šnapsą žuvo...neatkreipiau tada dėmesio,bet genai...visdėlto svarbu.Iš pradžių kaip ir visada buvo-gražu,gerai,negėrė,nerūkė.Varinėjo mašinas,tipo bizniukas.Aš viena vaiką auginau,kol staiga viskas ėmė ristis bedugnėn-avarija,skolos.Skolų vis daugyn,nebuvo už ką nei varyt mašinų,nei už butą mokėt-pradėjau dirbt,bet algos vos kukliai pavalgyt užteko.Skolos už butą vis didėjo,aš plėšiaus ir darbe,ir po darbo.Jis pagaliau įsidarbino,bet jau buvom taip nusivažiavę,kad tai beveik nieko nekeitė.Prasidėjo teismai,antstoliai,bankas ėmė grasint,kad išmes iš buto...Brangenybė pradėjo pilt-jam darbe gimtadieniai,prirašymai,nurašymai ar paskutinis tos savaitės penktadienis...Grįžta 12, 3, 5 ryto...gatavas,kaip šliurė.Man stogas važiuot pradėjo,sakau,nagais ir dantim aš tą butą išlaikysiu,nes atsidursim prie tvoros.Brangiausiam-dzin.Draugės padėjo.Išlipau iš penkiaženklių skolų.Lyg ir apsiramino.Trumpam.Paskui prasidėjo vėl-alus (2 bambaliai kasdien),degtinėlė(vienas namie,slapta)...Aiškina,kad nesuprastas,kad darbas slegia,kad ne savo vietoj...Žinoma,žmogus su aukštuoju,o už traktoriaus vairo...Bet darbo neieškojo-gal kompleksas...

Ką gi,iš paskutiniųjų išgrūdau mokytis į magistratūrą,atimdama kąsnį nuo savęs ir vaiko.Žūva žmogus-gal įgaus pasitikėjimo,gal darbą susiras...Manot,susilaukiau dėkingumo?Iš pradžių tik buvo didžiulis entuziazmas,kol suprato,kad MOKYTIS REIKIA.Tai dabar likau kalta,ir šiokia,ir tokia,nes,pasirodo,jis visai nenorėjęs(!)mokytis...
Tas jo gėrimas mane užmuša.Matau,kad žmogus negali susilaikyti.Žino,kad reiks vairuot,puola prie stikliuko-"tu man nė pailsėt neleidi...",man baisu.O išgėręs visokias nesąmones išdirbinėja,įžeidinėja mane prie vaiko ir viešai...Galvojau apie skyrybas,bet argi tai išeitis,kai butas-
banko

,juk duos kiekvienam po kambarį ir sėdėsim tam pačiam bute,abu su savo nuoskaudom.Bus tik blogiau...Ir iš vis galvoju,kad tikriausiai kažkada per daug jį mylėjau,kad taip sugadinau.Taigi,kurios dar galit-nelepinkit savo vyrų-tai jie turi jus lepinti,tai jie turi dėl jūsų stengtis,tai jie turi daryti viską,kad būtų jaukūs namai ir laiminga šeima...Jei taip nėra(lengva patarinėti)bet...spjaukit į tokius.Mano išsiskyrusios draugės tiesiog pražydo iš naujo...