Mano sūnelis danguje

Laba diena,

Nors aš ir nemokų rašyti rašinelius,bet pabandysių aprašyti savo liudną istoriją.Vis niekaip nesirižau parasyti savo liudną istoriją,bet pagalvojau gal man bus lengviau po mano pasisakymo.Iškart parašau,kad ji labai labai liudna.Mes su vyru labai norejome turėti vaikelį.Atostogos metų mes suzinojome,kad as nesčia.Ta diena mums buvo pati laimingiausia.Nieštumo pradžioje mano sveikata buvo sunkoka,labai pykino.16 savaičių atsiduriau ligonineje,buvo gresiamas persileidymas.Pagulėjau 10 dienų ir mano sveikata pagerėjo ,padarė echoskopija vaikeliui viskas tvarkoj.Po to lankiausi pas gydytoja kas 3 savaites.Vienų apsilankymo metų gydytojas pasakė,kad mano vaikelis netaisiklingai guli,užpakaliukų į apačią.Bet po kelių savaičių vaikelis apsivertė galvyte į apačią,Gimdymo terminas buvo kovo 30 d..Aš buvau išanksto susitarus su gydytoja ligoninėje.Praėjus terminui mane paguldė į ligoninę,kiekvieną dieną klausė vaikelio širdelės tonusus buvo viskas tvarkoj.Darė echoskopija irgi pasakė,kad viskas tvarkoj.Gulėjau aš ligoninei 7d.,saremių jokių nebuvo,kaklelis neatsidarinėjo.Nusprendė daryti cezario operacija.Prisimenų tas minutes prieš operaciją,kad jau greitai turėsime mes savo laukiama vaikelį.Prisimenų,kaip man pasakė,kad gymė berniukas,man bėgo ašaros iš džiaugsmo.Prisimenu,kaip aš išgirdau kaip mano sunelis verkė.Po to aš pamačiau,kad mano sūnų išneša iš operacinės.Vyras stovėjo už dūrų ir laukė naujienų.Kaip jis man po to papasakojo,kad iš operacinės išbėgo moteris su mūsų vaikelių ir net neparodė vyrui mūsų sūnų.Gulėdama jau pooperacinėje palatoje,mes su vyrų laukėm,kada gi mums atneš mūsų sunelį.Jau to momentų mes pradėjome nerimauti,kodėl nieks neateina ir neatneša sunelį.Po kelių minučių atėjo vaikų gydytoja ir pasako,kad jūsų vaiko buklė labai sunki,kad jis pats negali kviepuoti,kad ji staigiai reikia vežti į santariškius daryti operaciją.Taip vaikelį aš savo ir nepamačiau.Suneliui buvo padaryta operaciją,pas jį buvo diofragmos išvarža,visos žarnytės buvo pakeltos į viršų dėl to jis pats negalėjo kviepoti.Vyras visą laiką buvo prie sunelio,o aš gulėjau ligoninėje ir girdėjau kaip verkia kitų mamų vaikeliai,mano širdys plišo iš skausmo,kad aš negalių nuvažiuoti pas savo sunų.Po 3 d. mane išrašė iš ligoninės tai buvo penktadienio vakaras,nors aš labai sunkiai dar vaiksčiuojau.Mes su vyrų susitarėm,kad važiuosime pas sunelį šeštadienį iš ryto.Penktadieni suneli ligoninėje pakrikštijo,davėm jam varda Danielius.Ta šeštadienio rytą tikriausiai nepamiršiu niekada,7 val ryto mums paskambino iš ligoninės ir pasakė,kad mūsų sunelis mirė.Mes vis dar iki šios dienos netykim,kad mūsų sunelis palaidotas,kad jis pas mus nebeateis.Turime tik jo mažą kapelį,nuotraukyte.Kikvieną dieną deginam žvakutes,ir prisimenam apie musų maža angelėlį.Bet vis kyla klausymai:kodėl Dievulis paėmė mūsų Danielių,jug jis buvo toks laukiamas,mylimas mūsų vaikelis.Praėjo 12 d. nuo mūsų sūnelio mirties,bet mes vis niekaip negalime atsigauti po mūsų nelaimės.Mes jau nebeturime ir ašarų,mes neisivaizduojame kaip toliau gyventi,be mūsų vaikelio.Ir dabar rašau ir verkių prisimindama apie savo sunelį Danielių kuris išgyveno tik 3 dieneles.

Miela Kria,
labai labai užjaučiu. Skaitau ir verkiu su tavimi
Nėra žodžių kurie tave paguostų...Labai tave palaikau.

Laikykis, žinau kaip tau sunku, kai ta diena, kuri turėjo būti džiaugsmingiausia gyvenime, pavirsta į didžiausią košmarą. Po mano angeliuko mirties praėjo jau 4 mėnesiai ir 5 dienos, o aš iki šiol netikiu, kad jos nėra, kad visa tai atsitiko man. Gerai, kad išsipasakojai. Nors labai skaudu, kai mūsų mamų, patyrusių šitą košmarą, didėja. Suprantu jokie žodžiai dabar negali tavęs paguosti. Bet čia tikrai rasi žmonių, kurie supranta tavo kančią ir beprotišką skausmą. Galiu tik palinkėti tau ir vyrui daug stiprybės, nes jos tikrai reikės.

Stiprybės jums , labai suprantu jusų skausmą, kaskart skaitydama viską vėl išgyvenu, kaip ir priš 9 mėnesius.Mano sūnelis išgyveno 2 mėn ir 5 dieneles, iš gimdyklos taip pat buvo išvežtas į Santariškes.
Labai gerai, kad čia atėjai, išsikalbėsi, gal būt tai padės (tikrai, labai gaila, kad mūsų tiek daug ir vis dar gausėja )

Užjaučiu jūsų šeimą - esi labai stipri asmenybė jai jau viešai pasakoji apie tokią tragediją

Labai uzjauciu tave ir tavo vyra, nerandu zodziu, man begalo liudna kai skaitau tokias istorijas.

Aš žinau,ką reiškia klausytis kitų mamų kūdikių verksmo,kai tavo guli reanimacijoje.Atrodo atiduotum viską,kad čia verktų tavo vaikas...Laikykis,stenkis nepalūžti...

Labai labai jus uzjauciu, gaila, kad jusu angelelis danguje
Stiprybes jusu seimai

Bliaunu....

Aš taip pat jus užjaučiu.Mano sūnus mirė 2005 metų vasario mėn.6 dieną. Vasario 28 jam būtų suėję 13 metų.Jau daugiau kai metai aš labai ilgiuosi jo, žiūrėdama pro langą tikiuosi, kad jį pamatysiu.Bet jo nebėra ir negaliu su tuo susitaikyti.Kiekvieną dieną apie jį galvoju ir verkiu.Linkiu ir jums stiprybės.Žinok, kad mūsų daug, suprantančiu jūsų skausmą.Laikykitės.

Skaitau ir galvoju, kad pasakojate čia mūsų šeimos tragediją... Vyskas vyksta lygiai taip pat. 4 metus lauktas nėštumas. Kai sužinojome, tai buvo ir bus pati laimingiausia akimirka mūsų gyvenime. O po to... Visas nestumas daugiau mažiau sklandus, tik gale pamato, kad kažkas negerai. Neplaninis cezaris, nors gimdymo data buvo per šias Velykas. Vaikelio aš nemačiau, nes per operaciją man prasidėjo komplikacijos ir praradau samonę. Sūnelis nekvėpuoja. Diagnozė - diafragmos išvarža. Vaikelį išveža į Santariškes, kitą dieną operuoja. Aš guliu Antakalny ir manes neišleidžia namo net po 5 d. Bet ryžtuosi pabėgti bent kelioms minutėms pas savo vaikelį į Santariškes. Deja, nuvažiuoti nespėjom, mums pasakė, kad prieš 15 min Mažasis Danieliukas mirė išgyvenęs 5 d. ...
Dabar jis Angelėlis. Jūsų mažiuko net toks pats vardas....
Negaliu, man labai sunku, labai viskas primena mano situacija, kuri nutiko prieš kelias savaites...
Labai Jus užjaučiu, stiprybės Jums...
Tikrai Jus labai suprantu....
Gal galėčiau kada Jums asmeniškai parašyti?

Stiprybes stiprybes Jums