Labai daug dalyku sukurtu labai protingu mokslininku atsisuko butent pries zmogu
Stebiuosi sio zmogaus valia ir stiprybe, bet man jokie mokslai neirodys, kad visa visata nera sukurta Dievo
Labai daug dalyku sukurtu labai protingu mokslininku atsisuko butent pries zmogu
Labai daug dalyku sukurtu labai protingu mokslininku atsisuko butent pries zmogu
Nesuprantu Jūsų vangumo šioje diskusijoje. Negi esate tokios tvirtos (silpnos) dėl tikėjimo?
Gal turi kokių įtikinamesnių įrodymų, kad yra siela, tarkim?
Vienoje visai rimtoje svetainėje radau liūdną diskusiją:
http://www.technolog...pic.php?t=16764
Gal turi kokių įtikinamesnių įrodymų, kad yra siela, tarkim?
Vienoje visai rimtoje svetainėje radau liūdną diskusiją:
http://www.technolog...pic.php?t=16764
Ačiū dewofsoul už aktualią temą.
Yra ką aptarti. Pabandykim po truputį - pirmasis straipsnis iš technologijos.lt:
http://www.technolog...s...amp;l=1&p=1
Tai išeina, kad "mirties bangų" priežastis nežinoma, keliamos įvairios hipotezės, ieškoma paaiškinimų.
Kiek liečia sielą, tai pvz. tokių šventųjų raštų, kaip Bhagavat-gita, teigimu, siela (atma, jivatma, individas) yra neapčiuopiama ir nemateriali, nepamatuojama, nesunaikinima, nepažeidžiama, nedaloma, negimusi ir neturinti galo, amžina. Siela yra ne šio materialaus pasaulio dalelė, bet grynai dvasinė, transcendentinė, anapusinė, dvasinės sąmonės dalelė. Tai reiškia ne fizikinė energija ir negali būti pamatuota fizikinių procesų tyrimais.
Pagal Bhagavad-gitą, kiekvienos gyvos esybės kūnas yra tarsi mašina, sudaryta iš materialių pradmenų, kurioje kaip "vairuotojas" įsodintas dvasinis "aš" - nemateriali siela.
Kažkokie fizikiniai procesai vyksta, ir "mirties bangų" paaiškinimas neišvengiamai turi apimti fizikines priežastis, kaip antai neuronų poliariškumos kitimas, deguonies stygius.
Bet kaip fizikinės priežastys ir procesai susiję su nematerialiomis, metafizinėmis priežastimis ir procesais - to negali būti ištirta. Mokslininkams ir mąstytojams liks tik spėlioti.
Taikant Bhagavad-gitos teikiamas žinias, įvairius pradmenis ir procesus galima analizuoti kaip išsidėstančius skalėje nuo grubiausio link subtilesnių, iki subtiliausio. Grubiausias pradmuo būtų kietasis materijos būvis (žemė, kietieji kūnai ir t.t.), toliau skystasis - vanduo, skysčiai, toliau reaktyvusis - ugnis, toliau - orinis, dujinis, toliau - erdvinis, eteris. Kiekvienas iš jų yra akivaizdžiai lengvesnis ir turintis "mažiau turinio" nei prieš tai buvę - pvz. oras lyginant su ugnim ir vandeniu. Ties čia fizikiniai pradmenys baigiasi, toliau einama link dar didesnio subtilumo, prasideda neapčiuopiami, bet dar materialūs pradmenys - jutimai, tada protas, tada intelektas. Jutimų funkcijos labiau apčiuopiamos, ir turi "daugiau turinio", pvz. mūsų jutimai - klausa, rega, lytėjimas, skonis, uoslė - pripildyti mūsų patyrimo turinio, gana konkretaus dalyko, o protas jau pripildytas labiau nutolusio ir abstraktesnio turinio - minčių ir pan. Intelektas apima gilesnį, dar labiau neapčiuopiamą suvokimą nei mintys. Mintys analizuoja, klasifikuoja, įvardina, intelektas suvokia gilioje sintezėje.
O dar subtiliau nei intelektas yra siela. Siela yra pats patiriantysis, "aš", sąmonės pirminis šaltinis, ir išeina už materialios visatos apčiuopiamų ir neapčiuopamų, bet materialių, laikinų energijų spektro.
Materialiame pasaulyje siela yra "įsodinta" į grubesnius pradmenis - iš pradžių į subtilųjį kūną, sudarytą iš intelekto, proto ir jutimų, o po to į grubųjį kūną - sudarytą iš skysčių, audinių ir kaulų bei biologinių reakcijų (grubieji pradmenys). Siela glūdi širdyje, ir nematerialiu, mistiniu būdu susijusi su subtiliuoju kūnu, įtakoja jį, o subtiliojo kūno procesai valdo grubiojo kūno procesus (t.y. pvz. mes visų pirma norime padaryti judesį - proto sfera, o po to atliekam tą judesį fiziniu grubiuoju kūnu - kūno sfera). Taip žmogaus ar kitos gyvos esybės organizmas ir funkcionuoja. O mokslininkai geba tirti tik grubiojo kūno procesus ir spėlioti apie tai, kaip subtiliojo kūno procesai susiję su grubiojo kūno procesais (pvz. kaip įvairius vaizdinius prote iššaukia reakcijos smegenyse, ir t.t. ir pan.), bet negali net priartėti prie žinių apie sielą.
Žmogaus ir kitų gyvų esybių organizmas funkcionuoja taip pat ir nevalingai - plaka širdis, vyksta visi apykaitos procesai, mūsų mintys ir proto būsena įtakoja kaip tai vyksta, bet kiekvieną organizmą - nuo mikro iki makro - pačios visatos - "užveda" ir palaiko gamtos dėsniai, subiliosios jėgos ir pats Kūrėjas. Kūrėjo valia mirties metu siela iš vieno kūno perkeliama į kitą aplinką, kitą kūną. Aukšesnių nei fizikos dėsniai dalykų matavimai negali apčiuopti, protas ir filosofiniai apmąstymai - taip pat negali. Apie juos mes tik galim gauti žinių tik iš paties Kūrėjo ir jo atstovų, žinančių apie visa tai, atitinkamai visas tas žinias užfiksuojančių raštuose, kurie žmonijoje žinomi kaip šventieji raštai.
Jeigu įdomus tokio pobūdžio nagrinėjimas, tai šiek tiek apie tai rašiau čia:
http://wonderful.for...ines-prielaidos
http://deimantas.pbw...
Pagal mane, čia problema tame, kas suprantama kaip priežastis, o kas - kaip pasekmė. Vieni laiko elektrinius impulsus smegenyse vaizdinių priežastimi, o kiti - vaizdinius elektrinių impulsų smegenyse priežastimi. Tai sena kaip pasaulis dilema - iš ko atsiranda kas, ar materija iš dvasios, ar dvasia iš materijos. Tuo principu atskiriamos materialistinė ir dvasinė koncepcijos. Asmeniškai esu linkęs priimti dvasinę koncepciją, nes joks akmuo kol kas nepagimdė nieko gyvo, o žmogaus norai ir sprendimai ir vidiniai sąmoningi motyvai valdo jo fizinį kūną, taigi, aukštesnis pradas akivaizdžiai yra dvasia.
Yra ką aptarti. Pabandykim po truputį - pirmasis straipsnis iš technologijos.lt:
http://www.technolog...s...amp;l=1&p=1
QUOTE
Laboratorinės žiurkės galvos smegenyse žybsnis įvyksta po nukirsdinimo praėjus maždaug 50 sekundžių ir trunka maždaug 10 sekundžių. Žmonių atveju smegenys pomirtinį žybsnį generuoja maždaug trečią-ketvirtą minutę po to, kai sustoja širdis ir į smegenis nebetiekiamas kraujas (tai prilygsta atvejui, kai galva atskiriama nuo kūno). Žmogaus smegenų žybsnio trukmė nuo pusės minutės iki trijų minučių.
Mokslininkai užregistruotas anomalijas pavadino mirties bangomis ir dabar mėgina išsiaiškinti, ką jos galėtų reikšti. Žinoma, hipotezė apie sielą, kuriai išeiti iš kūno reikia šiek tiek laiko, atrodo gražiai. Šiuo atveju gal net būtų galima toleruoti ir žiurkių atvejį, iškėlus prielaidą, jog vis dėlto pomirtiniame pasaulyje vietos yra ir joms. Šiuo aspektu gana logiškai atrodo prielaida, jog didesnė žmogiškoji siela nuo kūno atsiskiria maždaug per tris minutes, o mažesnė žiurkiškoji per dešimtį sekundžių.
Žvelgiant iš kur kas materialistiškesnių pozicijų, mirštančių žmonių ir gyvūnų smegenyse fiksuojamas efektas liudija tik tai, jog egzistuoja tam tikras su fiziologiniais mirštančių smegenų procesais susijęs reiškinys.
Smegenų aktyvumo žybsnius smegenyse, į kurias nebeteka kraujas, galima paaiškinti ir be jokios mistikos, įsitikinęs L. Čavla. Neuronai organizme sudaro elektros grandinę. Pristigus deguonies, neuronai praranda elektrinį potencialą ir tiesiog išsikrauna ūmiai ir vienu metu nelyginant lavina.
Panašu, jog mirštančiose smegenyse iš tiesų stebimas elektrinio neuronų potencialo kolapsas, sutinka vienas iš olandiškojo eksperimento autorių A. Konenas. Juk gyviems neuronams būdingas nedidelis neigiamas krūvis, o neuronų įtampa siekia maždaug 70 milivoltų. Įtampą neuronai generuoja pro ląstelės membraną, jos išorėn pumpuodami teigiamą krūvį turinčius kalcio jonus. Žuvusių neuronų poliariškumas labai greitai pasikeičia iš minusinio į pliusinį. Galbūt kaip tik tai ir sukelia reiškinį, kurį vadiname mirties bangomis.
Kitaip tariant, lyg ir nieko antgamtiško elektros reiškiniai ir tiek.
Mokslininkai užregistruotas anomalijas pavadino mirties bangomis ir dabar mėgina išsiaiškinti, ką jos galėtų reikšti. Žinoma, hipotezė apie sielą, kuriai išeiti iš kūno reikia šiek tiek laiko, atrodo gražiai. Šiuo atveju gal net būtų galima toleruoti ir žiurkių atvejį, iškėlus prielaidą, jog vis dėlto pomirtiniame pasaulyje vietos yra ir joms. Šiuo aspektu gana logiškai atrodo prielaida, jog didesnė žmogiškoji siela nuo kūno atsiskiria maždaug per tris minutes, o mažesnė žiurkiškoji per dešimtį sekundžių.
Žvelgiant iš kur kas materialistiškesnių pozicijų, mirštančių žmonių ir gyvūnų smegenyse fiksuojamas efektas liudija tik tai, jog egzistuoja tam tikras su fiziologiniais mirštančių smegenų procesais susijęs reiškinys.
Smegenų aktyvumo žybsnius smegenyse, į kurias nebeteka kraujas, galima paaiškinti ir be jokios mistikos, įsitikinęs L. Čavla. Neuronai organizme sudaro elektros grandinę. Pristigus deguonies, neuronai praranda elektrinį potencialą ir tiesiog išsikrauna ūmiai ir vienu metu nelyginant lavina.
Panašu, jog mirštančiose smegenyse iš tiesų stebimas elektrinio neuronų potencialo kolapsas, sutinka vienas iš olandiškojo eksperimento autorių A. Konenas. Juk gyviems neuronams būdingas nedidelis neigiamas krūvis, o neuronų įtampa siekia maždaug 70 milivoltų. Įtampą neuronai generuoja pro ląstelės membraną, jos išorėn pumpuodami teigiamą krūvį turinčius kalcio jonus. Žuvusių neuronų poliariškumas labai greitai pasikeičia iš minusinio į pliusinį. Galbūt kaip tik tai ir sukelia reiškinį, kurį vadiname mirties bangomis.
Kitaip tariant, lyg ir nieko antgamtiško elektros reiškiniai ir tiek.
Tai išeina, kad "mirties bangų" priežastis nežinoma, keliamos įvairios hipotezės, ieškoma paaiškinimų.
Kiek liečia sielą, tai pvz. tokių šventųjų raštų, kaip Bhagavat-gita, teigimu, siela (atma, jivatma, individas) yra neapčiuopiama ir nemateriali, nepamatuojama, nesunaikinima, nepažeidžiama, nedaloma, negimusi ir neturinti galo, amžina. Siela yra ne šio materialaus pasaulio dalelė, bet grynai dvasinė, transcendentinė, anapusinė, dvasinės sąmonės dalelė. Tai reiškia ne fizikinė energija ir negali būti pamatuota fizikinių procesų tyrimais.
Pagal Bhagavad-gitą, kiekvienos gyvos esybės kūnas yra tarsi mašina, sudaryta iš materialių pradmenų, kurioje kaip "vairuotojas" įsodintas dvasinis "aš" - nemateriali siela.
Kažkokie fizikiniai procesai vyksta, ir "mirties bangų" paaiškinimas neišvengiamai turi apimti fizikines priežastis, kaip antai neuronų poliariškumos kitimas, deguonies stygius.
Bet kaip fizikinės priežastys ir procesai susiję su nematerialiomis, metafizinėmis priežastimis ir procesais - to negali būti ištirta. Mokslininkams ir mąstytojams liks tik spėlioti.
Taikant Bhagavad-gitos teikiamas žinias, įvairius pradmenis ir procesus galima analizuoti kaip išsidėstančius skalėje nuo grubiausio link subtilesnių, iki subtiliausio. Grubiausias pradmuo būtų kietasis materijos būvis (žemė, kietieji kūnai ir t.t.), toliau skystasis - vanduo, skysčiai, toliau reaktyvusis - ugnis, toliau - orinis, dujinis, toliau - erdvinis, eteris. Kiekvienas iš jų yra akivaizdžiai lengvesnis ir turintis "mažiau turinio" nei prieš tai buvę - pvz. oras lyginant su ugnim ir vandeniu. Ties čia fizikiniai pradmenys baigiasi, toliau einama link dar didesnio subtilumo, prasideda neapčiuopiami, bet dar materialūs pradmenys - jutimai, tada protas, tada intelektas. Jutimų funkcijos labiau apčiuopiamos, ir turi "daugiau turinio", pvz. mūsų jutimai - klausa, rega, lytėjimas, skonis, uoslė - pripildyti mūsų patyrimo turinio, gana konkretaus dalyko, o protas jau pripildytas labiau nutolusio ir abstraktesnio turinio - minčių ir pan. Intelektas apima gilesnį, dar labiau neapčiuopiamą suvokimą nei mintys. Mintys analizuoja, klasifikuoja, įvardina, intelektas suvokia gilioje sintezėje.
O dar subtiliau nei intelektas yra siela. Siela yra pats patiriantysis, "aš", sąmonės pirminis šaltinis, ir išeina už materialios visatos apčiuopiamų ir neapčiuopamų, bet materialių, laikinų energijų spektro.
Materialiame pasaulyje siela yra "įsodinta" į grubesnius pradmenis - iš pradžių į subtilųjį kūną, sudarytą iš intelekto, proto ir jutimų, o po to į grubųjį kūną - sudarytą iš skysčių, audinių ir kaulų bei biologinių reakcijų (grubieji pradmenys). Siela glūdi širdyje, ir nematerialiu, mistiniu būdu susijusi su subtiliuoju kūnu, įtakoja jį, o subtiliojo kūno procesai valdo grubiojo kūno procesus (t.y. pvz. mes visų pirma norime padaryti judesį - proto sfera, o po to atliekam tą judesį fiziniu grubiuoju kūnu - kūno sfera). Taip žmogaus ar kitos gyvos esybės organizmas ir funkcionuoja. O mokslininkai geba tirti tik grubiojo kūno procesus ir spėlioti apie tai, kaip subtiliojo kūno procesai susiję su grubiojo kūno procesais (pvz. kaip įvairius vaizdinius prote iššaukia reakcijos smegenyse, ir t.t. ir pan.), bet negali net priartėti prie žinių apie sielą.
Žmogaus ir kitų gyvų esybių organizmas funkcionuoja taip pat ir nevalingai - plaka širdis, vyksta visi apykaitos procesai, mūsų mintys ir proto būsena įtakoja kaip tai vyksta, bet kiekvieną organizmą - nuo mikro iki makro - pačios visatos - "užveda" ir palaiko gamtos dėsniai, subiliosios jėgos ir pats Kūrėjas. Kūrėjo valia mirties metu siela iš vieno kūno perkeliama į kitą aplinką, kitą kūną. Aukšesnių nei fizikos dėsniai dalykų matavimai negali apčiuopti, protas ir filosofiniai apmąstymai - taip pat negali. Apie juos mes tik galim gauti žinių tik iš paties Kūrėjo ir jo atstovų, žinančių apie visa tai, atitinkamai visas tas žinias užfiksuojančių raštuose, kurie žmonijoje žinomi kaip šventieji raštai.
Jeigu įdomus tokio pobūdžio nagrinėjimas, tai šiek tiek apie tai rašiau čia:
http://wonderful.for...ines-prielaidos
http://deimantas.pbw...
QUOTE
Mirtį patyrę žmonės prisimena gana skirtingus priešmirtinius išgyvenimus apie juos esame rašę. L. Čavla neatmeta galimybės, jog žybsnių metu mirštančios smegenys sąmonėje generuoja keisčiausius vaizdinius, pradedant šviesa tunelio gale, baigiant jau mirusių asmenų apsireiškimu ir akimirksniu prabėgančiais viso gyvenimo prisiminimais. Gana tikėtina, jog galingi elektriniai impulsai kuriam laikui gali sukrėsti mirštančiojo psichiką, taip pat joje glūdinčias ilgalaikę ir trumpalaikę atmintį. Galbūt tai ir gali paaiškinti tuos atvejus, kai priešmirtinius išgyvenimus patyrę žmonės prisiminė, kaip prieš jų akis akimirksniu praskriejo visas jų gyvenimas ar aplankė seniai mirę artimieji.
Tiesa, L. Čavlos pacientai iš mirusiųjų pasaulio nebegrįžo. Ir jų pasakojimų apie pomirtines patirtis išklausyti nepavyko. Kaip kad iki šiol nėra pavykę pataikyti ir elektroencefalografais užregistruoti klinikinę mirtį patyrusių ir vėliau atsigavusių žmonių smegenų impulsus. Tad tokios mokslininko prielaidos kol kas nėra patikrintos.
Pomirtinius išgyvenimus jau senokai tyrinėjantis Kentukio universiteto mokslininkas Kevinas Nelsonas (Kevin Nelson) abejoja, jog tokie išgyvenimai galėtų būti susiję su mirties bangomis. Šį reiškinį lydintys neuronų poliariškumo pokyčiai, jo žodžiais tariant, dažnai vyksta ir epilepsijos priepuolių metu. Tačiau juos patyrusieji nieko panašaus į pomirtinius išgyvenimus neprisimena. K. Nelsono įsitikinimu, nei mirties bangų, nei priešmirtinių regėjimų fenomeno negalima laikyti išaiškintu.
Tiesa, L. Čavlos pacientai iš mirusiųjų pasaulio nebegrįžo. Ir jų pasakojimų apie pomirtines patirtis išklausyti nepavyko. Kaip kad iki šiol nėra pavykę pataikyti ir elektroencefalografais užregistruoti klinikinę mirtį patyrusių ir vėliau atsigavusių žmonių smegenų impulsus. Tad tokios mokslininko prielaidos kol kas nėra patikrintos.
Pomirtinius išgyvenimus jau senokai tyrinėjantis Kentukio universiteto mokslininkas Kevinas Nelsonas (Kevin Nelson) abejoja, jog tokie išgyvenimai galėtų būti susiję su mirties bangomis. Šį reiškinį lydintys neuronų poliariškumo pokyčiai, jo žodžiais tariant, dažnai vyksta ir epilepsijos priepuolių metu. Tačiau juos patyrusieji nieko panašaus į pomirtinius išgyvenimus neprisimena. K. Nelsono įsitikinimu, nei mirties bangų, nei priešmirtinių regėjimų fenomeno negalima laikyti išaiškintu.
Pagal mane, čia problema tame, kas suprantama kaip priežastis, o kas - kaip pasekmė. Vieni laiko elektrinius impulsus smegenyse vaizdinių priežastimi, o kiti - vaizdinius elektrinių impulsų smegenyse priežastimi. Tai sena kaip pasaulis dilema - iš ko atsiranda kas, ar materija iš dvasios, ar dvasia iš materijos. Tuo principu atskiriamos materialistinė ir dvasinė koncepcijos. Asmeniškai esu linkęs priimti dvasinę koncepciją, nes joks akmuo kol kas nepagimdė nieko gyvo, o žmogaus norai ir sprendimai ir vidiniai sąmoningi motyvai valdo jo fizinį kūną, taigi, aukštesnis pradas akivaizdžiai yra dvasia.
Taip, moksle dabar daugiau požiūrių įvairovės, akiratis platesnis darosi. Greičiausiai nedaug liko, kai bus pripažintas metafizinių dalykų realumas, pvz. toks gana rimtas, JTO remiamas AWARE tyrimas (dr. Sam Parnia) artimiausiais metais turėtų paskelbti rezultatus, jau girdėt gandai, kad jie turi kažką subsancialaus.
Straipsnius perskaiciau, tik nesuprantu ka jus juose kraupaus radot? Kad zmones nori zinoti? Kad megina istirti? Viska issiaiskinti? As irgi noriu viska zinoti, blogai?
Atsakant i temos klausima, tai manau, kad su laiku tikrai neliks stebuklu, bet tas laikas dar labai labai labai ne greitai ateis. Tiesiog viskas bus istirta ir issiaiskinta, kas, kaip, kodel vyksta.
Atsakant i temos klausima, tai manau, kad su laiku tikrai neliks stebuklu, bet tas laikas dar labai labai labai ne greitai ateis. Tiesiog viskas bus istirta ir issiaiskinta, kas, kaip, kodel vyksta.
Stebuklas - tai kas stebina. pvz. visatos mastas. Pati būtis. Toks dalykas, kaip džiaugsmas. arba grožis. Harmonija. Visokiausi reiškiniai. Viskas kas nuostabu - jaučiama kaip stebuklinga. Todėl stebuklai neišnyks, tiesiog daug ką galima jausti kaip stebuklus, o galima ir nejausti. Subjektyvaus patyrimo dalykas. Bet stebuklingumą įtraukiantis požiūris - gaunasi pilnesnis ir gilesnis, aprėpia daugiau būties aspektų.
Pzv. fizikai sako, kad visa ko pagrinde - gamtos dėsniai, pvz. gravitacijos ir t.t. Taigi, o kodėl būtyje yra gamtos dėsniai - argi jų buvimas, egzistencinė galimybė - irgi ne stebuklas.
Pzv. fizikai sako, kad visa ko pagrinde - gamtos dėsniai, pvz. gravitacijos ir t.t. Taigi, o kodėl būtyje yra gamtos dėsniai - argi jų buvimas, egzistencinė galimybė - irgi ne stebuklas.
QUOTE(Raudona Saule @ 2012 07 16, 13:49)
tai kad jau ir tarp mokslininku seniai nebemadoj poziuris, kad zmogus yra tik mastanti mesyte
Mokslininkų nuomonės keičiasi vos ne kasdieną, be to mokslas ne mada (kūryba). Tai tiesiog skaičiavimai ir logika. Galbūt pačios mokslinės tendencijos krypsta tirti ne aplinką, žemę, o labiau link žmogaus. Tačiau, Raudona Saule, būtų įdomu kokį straipnsiuką paskaitinėti, jeigu kažką prisimenate
Papildyta:
QUOTE(stouny @ 2012 07 16, 13:56)
Taip, moksle dabar daugiau požiūrių įvairovės, akiratis platesnis darosi. Greičiausiai nedaug liko, kai bus pripažintas metafizinių dalykų realumas, pvz. toks gana rimtas, JTO remiamas AWARE tyrimas (dr. Sam Parnia) artimiausiais metais turėtų paskelbti rezultatus, jau girdėt gandai, kad jie turi kažką subsancialaus.
Galima nuorodą? Be galo įdomu...
O šiaip prisimenate tokius iškilius tyrimus kaip Emoto Masaru vandens tyrimas, jog šis saugo informaciją. Atrodė toks stebuklas, o, pasirodo, tai pseudomokslininkas, pats pripažinęs, jog atrinko nuotraukas pagal savo tyrimo koncepciją, o ne atvirkščiai.
-
O Sielos svėrimas? Tie 18-21gramo? Ten girdėjau, studentų eksperimentai prieštaraujantys patys sau, nes siela gi ne materiali.
Papildyta:
QUOTE(Raudona Saule @ 2012 07 16, 14:47)
desniu buvimas butent. man tai yra Dievo irodymas. jei atras pirmini impulsa, busiu labai patenkinta, nes megstu viska zinoti. ir tai bus dar vienas Dievo irodymas. pati materija is saves jau yra Dievo irodymas. sita suvokus tokie klausimai nebekyla, tai kaip saves pacios suvokimas.
http://www.technolog...s...amp;l=1&p=1
Higgso egzistavimas aiškiai parodo, kad iš nieko gali kažką gauti. Higgso laukas gali kurti laiką ir erdvę. Tačiau sunku įsivaizduoti Higgso technologiją, tvirtino fizikas.
Higgso dalelė vadinama dieviškąja. Kur čia dieviškumo paaiškinimas? Jeigu iš nieko galima kažką gauti, tai reiškia, galima gauti be prasmės. Kur nėra prasmės, nėra ir Dievo. Tai kame dalelės dieviškumas?
Higgso egzistavimas aiškiai parodo, kad iš nieko gali kažką gauti. Higgso laukas gali kurti laiką ir erdvę. Tačiau sunku įsivaizduoti Higgso technologiją, tvirtino fizikas.
Higgso dalelė vadinama dieviškąja. Kur čia dieviškumo paaiškinimas? Jeigu iš nieko galima kažką gauti, tai reiškia, galima gauti be prasmės. Kur nėra prasmės, nėra ir Dievo. Tai kame dalelės dieviškumas?
uztenka apsiciupineti save ir apsidairyti ant ko sedi ir kuo kvepuoji, tas jau yra dieviskumo irodymas. o iprasminimas yra sudetingiau zmogui. negaliu ideti jokio straipsniuko nuorodos, nes tai yra suvokimas, atejes is visumos - ne vieneriu metu skaitymo ir galvojimo. bibliotekoj pilna filosofijos, psichologijos, psichiatrijos, fizikos, chemijos, estetikos ziniu, tik imk i save ir dek i sistema, puzzles deliojimas. ilgas darbas, jei jau iskilo tokie klausimai
