Ne man dar suprasti kaip visata susikure is nieko...Kur vis delto buvo pradziu pradzia ? Is kur tas pradinis impulsas ? Is kur tas higso bozonas pradejo veikti ? Ir kiek plati begalybe,jei visata vis pleciasi ir pleciasi...
QUOTE(stouny @ 2012 07 16, 12:12)
Stebuklas - tai kas stebina. pvz. visatos mastas. Pati būtis. Toks dalykas, kaip džiaugsmas. arba grožis. Harmonija. Visokiausi reiškiniai. Viskas kas nuostabu - jaučiama kaip stebuklinga. Todėl stebuklai neišnyks, tiesiog daug ką galima jausti kaip stebuklus, o galima ir nejausti. Subjektyvaus patyrimo dalykas. Bet stebuklingumą įtraukiantis požiūris - gaunasi pilnesnis ir gilesnis, aprėpia daugiau būties aspektų.
Pzv. fizikai sako, kad visa ko pagrinde - gamtos dėsniai, pvz. gravitacijos ir t.t. Taigi, o kodėl būtyje yra gamtos dėsniai - argi jų buvimas, egzistencinė galimybė - irgi ne stebuklas.
Pzv. fizikai sako, kad visa ko pagrinde - gamtos dėsniai, pvz. gravitacijos ir t.t. Taigi, o kodėl būtyje yra gamtos dėsniai - argi jų buvimas, egzistencinė galimybė - irgi ne stebuklas.
Klausimas temos autorei - jei, tarkime, nebelieka stebuklu, tikite Dieva ir toliau ar jau nebe?
Gal aš savęs paklausčiau kitaip - jei pripažintų, kad Dievo nėra, ar tikėčiau į stebuklus? Ne vien dieviškos kilmės? Turbūt ne.
O jei stebuklai būtų išaiškinti... Turbūt tikėčiau visvien...
O jei stebuklai būtų išaiškinti... Turbūt tikėčiau visvien...
QUOTE(Riviera Maya @ 2012 07 15, 21:17)
Stebiuosi sio zmogaus valia ir stiprybe, bet man jokie mokslai neirodys, kad visa visata nera sukurta Dievo
Labai daug dalyku sukurtu labai protingu mokslininku atsisuko butent pries zmogu
Labai daug dalyku sukurtu labai protingu mokslininku atsisuko butent pries zmogu
PritariuQUOTE(dewofsoul @ 2012 07 16, 11:27)
Nesuprantu Jūsų vangumo šioje diskusijoje. Negi esate tokios tvirtos (silpnos) dėl tikėjimo?
Gal turi kokių įtikinamesnių įrodymų, kad yra siela, tarkim?
Gal turi kokių įtikinamesnių įrodymų, kad yra siela, tarkim?
Dewofsoul, Siela, atstovaujanti moteriska energija, kaip ir Dvasia, atsovaujanti vyriska energija yra tavyje. Taip pat Dvsaine sirdis, kuri veikia kaip detektorius. Visa yra tikra, ir netgi galima su jom pabendrauti, jas girdeti. Zmogus turi rysi su savo dalim ar kaip cia jas pavadinti, tik tas rysys del vienokiu ar kitokiu priezasciu buna arba nutrukes, arba "uzsiveles" ir pan. Tai nereiskia, kad musu negirdi. Mes kartais isgirstame ir palaikome tai intuicija, tik daznai ta intuicija ignoruojam, vadovaujames protu ir logika, kurie yra sio gyvenimo "padariniai", o Siela, Dvasia, kurie su mum eina per visas reinkarnacijas "padedama i sona". Ar taip turetu buti? Gali atrodyti viska slabai sudetinga, bet tai o kaip mes girdim savo prota? Kaip prisimenam ka veikem vakar? Lygiai taip pat galim girdeti ir savo Siela, Dvaisa, SIrdi, ir prisiminti ka veikem praejusiuose gyvenimuose... Ir tada pasidaro ne tiek jau svarbu ka ten tie mokslininkai atranda, pamato, irodo ar ne, nes pati gauni info, matyma, kuris reikalingas zinoti viskam, ko tau tuo metu reikia...
Be galo norėčiau tuo tikėti, tačiau šiuolaikiniai psichologai palaikytų taip teigiančius ligoniais.
Dar nesu patyrusi jokio keisto, mistiško pojūčio. Seniau kai dar buvau labai tikinti, bijodavau, kad prisivaidens mirusieji, tačiau niekad nesu mačiusi, jautusi artimo mirusio žmogaus. Mano sapnai gana standartiniai. Intuicija laikau sutapimu... O esu tokia jautri, jog, rodos, tikrai galėčiau kažką justi.
Seniau visai patiko budizmo filosofija, pasak budistų jie jau seniai žinojo tai, ką šiandien atranda mokslininkai - apie visatos susikūrimą, kaip niekas gali virsti kažkuo ir kažkas niekuo, kvantinė fizika ir t.t.
Tačiau dabar net ir budistų tradicija pagal mokslininkų tyrimus tėra sapalionės. Mat visi ateistai gina mokslą, esę jis lankstus, galima greitai paskelbti hipotezę galiojančia arba ne, o religija, filosofija savo ruožtu yra sustabarėjusi ir nekintama...
Dar nesu patyrusi jokio keisto, mistiško pojūčio. Seniau kai dar buvau labai tikinti, bijodavau, kad prisivaidens mirusieji, tačiau niekad nesu mačiusi, jautusi artimo mirusio žmogaus. Mano sapnai gana standartiniai. Intuicija laikau sutapimu... O esu tokia jautri, jog, rodos, tikrai galėčiau kažką justi.
Seniau visai patiko budizmo filosofija, pasak budistų jie jau seniai žinojo tai, ką šiandien atranda mokslininkai - apie visatos susikūrimą, kaip niekas gali virsti kažkuo ir kažkas niekuo, kvantinė fizika ir t.t.
Tačiau dabar net ir budistų tradicija pagal mokslininkų tyrimus tėra sapalionės. Mat visi ateistai gina mokslą, esę jis lankstus, galima greitai paskelbti hipotezę galiojančia arba ne, o religija, filosofija savo ruožtu yra sustabarėjusi ir nekintama...
QUOTE(dewofsoul @ 2012 07 16, 14:50)
Galima nuorodą? Be galo įdomu...
http://www.horizonre....php?cat_id=253
Čia oficiali projekto svetainė. O kur buvau skaitęs, kad Sam Parnia optimistiškai nusiteikęs jau žinodamas kaip vyksta tyrimas, nerandu.
QUOTE
O šiaip prisimenate tokius iškilius tyrimus kaip Emoto Masaru vandens tyrimas, jog šis saugo informaciją. Atrodė toks stebuklas, o, pasirodo, tai pseudomokslininkas, pats pripažinęs, jog atrinko nuotraukas pagal savo tyrimo koncepciją, o ne atvirkščiai.
Emoto Masaru - kaip būdinga japonui - verslus, ir nori užsidirbti pinigų (pvz. Rusijoje jo užsakymu pagamintas garsus filmas "Vanduo", ir per tą reklamą jis parduoda savo firminį vandenį). Bet tai nieko nepaneigia. Jo tyrimų metodologijai buvo iškelta priekaištų. Bet tuo jo tyrimų rezultatai nebuvo paneigti. Pažįstamas lietuvis fizikas man pasakojo, kad bandė pakartoti tą patį - vandens įkrovimą su tam tikrais žodžiais ir tada užšaldymą, ir jam irgi gavosi tokie patys rezultatai kaip Emotui.
-
QUOTE
O Sielos svėrimas? Tie 18-21gramo? Ten girdėjau, studentų eksperimentai prieštaraujantys patys sau, nes siela gi ne materiali.
Žmonės įvairiai supranta, kas yra siela, atitinkamai įvairiai ir bando nagrinėti.
Pvz. Vakaruose siela dažniau subrantama kaip neapčiuopiama žmogaus dalis, viskas, kas aukščiau fizinio kūno o pvz. Indijos Vedų dvasinių žinių kultūroje - analizė detalesnė, siela - nemateriali grynoji dvasinės sąmonės dalelė, kuri susisieja su šiuo pasauliu per neapčiuopiamą mentalinį kūną, kuris yra materialus.
Eksperimentas nebūtinai prieštarauja pats sau. Jeigu sielos neįmanoma pasverti, galbūt eksperimentas pasvėrė procesus susijusius su sielos ir mentalinio kūno išėjimu iš fizinio kūno, o ne pačią sielą. Tarkim, sielai pasitraukus iš kūno, įvyksta įvairios fizikinės reakcijos ir išsiskaido dalis fizikinių energijų. Iš to ir gali būti masės netekimas.
***
Pasižiūrėkim antrą pateiktą technologijos.lt straipsnį:
http://www.technolog...s...amp;l=1&p=1
Šiaip tai neblogas straipsniukas, jeigu skaityti jį tam tikru kampu. Viskas taip - žmogus intuityviai suvokia, kad viskas turi turėti priežastį, ir kad galiausiai aktyvios priežastys reiškia kažkokį veikėją - nuo gyvūnų iki žmonių, aukštesnių būtybių, iki Kūrėjo. Ir greičiausiai ta intuicija neklysta. Tik straipsniukas ją bando sumenkinti, kaip galimai klaidingą, ir atseit išsivysčiusią dėl evoliucijos.
Bet evoliucijos teorija tėra gremėzdiška ir netobula teorija. Kaip ir ši teorija apie tai, kad "stebuklų" įžvalga yra evoliucijos rezultatas.
QUOTE
Iškelta teorija, kad tikėjimas dvasiomis grindžiamas bakterijų ir suteptų objektų baime. Be abejo, ne visada žinojome kas yra bakterijos, bet buvo protinga žinoti, kad kažkoks ligonis lietėsi prie jūsų maisto ar vilkėjo kokį nors rūbelį iki jūsų. Protinga domėtis objektų kilme, nes tokio domėjimosi evoliucija padidintų individo galimybę išlikti, sakė knygos autorius.
Nu ką galima komentuoti apie teorijas? Teorizuoti, spėlioti galima, tik neaišku ką tai bendro turi su tiesa ar tiesos paieškomis.
dewofsoul, jūsų pasaulėjautoj jau stebuklų nesimato. Viską užsigožėt "pačiupinėjau-pamačiau-išgirdau" funkcija. Jūs jau nebetikit. Nes tikėjimas, pamažėle virsdamas į žinojimą, turtina žmogų akiračio praplėtimu visomis prasmėmis. O žinojimas ateina iš vidinės pajautos, iš vidaus jis veržiasi į išorę. Jūs gi pageidaujate kitaip, bandote žinias sukišti į širdies sferą.
Šiuo metu mokslas vis labiau atliepia tikėjimo tiesas, vis labiau skaičiukais patvirtina tai, kas anksčiau tik abstraktu buvo. Tereikia pasikinisti mokslinėse publikacijose rimtuose moksliniuose leidiniuose. Dirba ištisi institutai, kurie atranda tokius rimtus dalykus, kad net tvirtai netikinčiųjų įsitikinimai griūna ir ateina gilus tikėjimas. Todėl, kad mokslas tai aptiko
. Kuo toliau, tuo labiau mokslas tampa sąjungininku tikėjimui, nes kitaip ir būti negali 
Ir, beje, vedantys pasaulio šiuolaikiniai psichologai, taip pat jau remiasi Dievu, o ne instrukcija, parašyta prieš 30 metų .
Šiuo metu mokslas vis labiau atliepia tikėjimo tiesas, vis labiau skaičiukais patvirtina tai, kas anksčiau tik abstraktu buvo. Tereikia pasikinisti mokslinėse publikacijose rimtuose moksliniuose leidiniuose. Dirba ištisi institutai, kurie atranda tokius rimtus dalykus, kad net tvirtai netikinčiųjų įsitikinimai griūna ir ateina gilus tikėjimas. Todėl, kad mokslas tai aptiko
. Kuo toliau, tuo labiau mokslas tampa sąjungininku tikėjimui, nes kitaip ir būti negali Ir, beje, vedantys pasaulio šiuolaikiniai psichologai, taip pat jau remiasi Dievu, o ne instrukcija, parašyta prieš 30 metų
.
siaip jo. rimti moksliniai tyrimai nera tas pats, kas straipsniai internete. kodel labiau pasitiketi internetiniais straipsniukais ir kazkokiom a la mokslinem nuogirdom, o ne savo sveika nuovoka, as nesuprantu. man atrodo, kad neverta. jei delfis paskelbs, kad "pats sauniausias labiausiai pripazintas mokslininkas ka tik atrado, kad Dievo ner/ Dievas yra", tai nuo to priklausys Jusu asmenine pasauleziura? neverta.
Technologijos.lt nėra lėkštas, komercinis tinklalapis.
QUOTE(dewofsoul @ 2012 07 17, 11:06)
Be galo norėčiau tuo tikėti, tačiau šiuolaikiniai psichologai palaikytų taip teigiančius ligoniais.
As tik noriu pasitikslinti- tai galima suprasti, kad tikejimui trukdo psichologai? Ir tiki tuo, ka patvirtina daktarai, moksla sir pan, nuo to priklauso tikejimas?
Dar nesu patyrusi jokio keisto, mistiško pojūčio. Seniau kai dar buvau labai tikinti, bijodavau, kad prisivaidens mirusieji, tačiau niekad nesu mačiusi, jautusi artimo mirusio žmogaus. Mano sapnai gana standartiniai. Intuicija laikau sutapimu... O esu tokia jautri, jog, rodos, tikrai galėčiau kažką justi.
Niekad nebuve, kad pvz pagalvoji apie zmogu, o jis ima ir paskambina ar ji tiesiog sutinki? Intuicija yra ne sutapimas, o SIelos balsas, patarimas, kuri mes nustumiam i sona. Juk ne sutapimas, kad tu ir visi kiti turi siela?
Seniau visai patiko budizmo filosofija, pasak budistų jie jau seniai žinojo tai, ką šiandien atranda mokslininkai - apie visatos susikūrimą, kaip niekas gali virsti kažkuo ir kažkas niekuo, kvantinė fizika ir t.t.
Is nieko manau ir virsta niekas... Geriausia kad kazkas virstu is Meiles, o jos pas Teva pakankamai viskam, ji ir mumyse, del ko mes esam neprastesni kurejai, tik to neprisimenam...
Tačiau dabar net ir budistų tradicija pagal mokslininkų tyrimus tėra sapalionės. Mat visi ateistai gina mokslą, esę jis lankstus, galima greitai paskelbti hipotezę galiojančia arba ne, o religija, filosofija savo ruožtu yra sustabarėjusi ir nekintama...
Religija reiktu palikti tiem, kam jos reikia, o Tikejimas ir Tiesa yra visai kiti dalykai, nei religija.
As tik noriu pasitikslinti- tai galima suprasti, kad tikejimui trukdo psichologai? Ir tiki tuo, ka patvirtina daktarai, moksla sir pan, nuo to priklauso tikejimas?
Dar nesu patyrusi jokio keisto, mistiško pojūčio. Seniau kai dar buvau labai tikinti, bijodavau, kad prisivaidens mirusieji, tačiau niekad nesu mačiusi, jautusi artimo mirusio žmogaus. Mano sapnai gana standartiniai. Intuicija laikau sutapimu... O esu tokia jautri, jog, rodos, tikrai galėčiau kažką justi.
Niekad nebuve, kad pvz pagalvoji apie zmogu, o jis ima ir paskambina ar ji tiesiog sutinki? Intuicija yra ne sutapimas, o SIelos balsas, patarimas, kuri mes nustumiam i sona. Juk ne sutapimas, kad tu ir visi kiti turi siela?
Seniau visai patiko budizmo filosofija, pasak budistų jie jau seniai žinojo tai, ką šiandien atranda mokslininkai - apie visatos susikūrimą, kaip niekas gali virsti kažkuo ir kažkas niekuo, kvantinė fizika ir t.t.
Is nieko manau ir virsta niekas... Geriausia kad kazkas virstu is Meiles, o jos pas Teva pakankamai viskam, ji ir mumyse, del ko mes esam neprastesni kurejai, tik to neprisimenam...
Tačiau dabar net ir budistų tradicija pagal mokslininkų tyrimus tėra sapalionės. Mat visi ateistai gina mokslą, esę jis lankstus, galima greitai paskelbti hipotezę galiojančia arba ne, o religija, filosofija savo ruožtu yra sustabarėjusi ir nekintama...
Religija reiktu palikti tiem, kam jos reikia, o Tikejimas ir Tiesa yra visai kiti dalykai, nei religija.
Dabar toks klausimas kyla: kaip žinojimas, dalykų pažinimas gali sunaikinti juos kaip stebuklą?
Žinojimas, sistemingas (t.y. moksliškas, bet nemaišyti su "gamtamokslišku" modernaus mokslo prasme) susipažinimas su siela, dvasia, Dievu yra labai pageidautinas, būtinas. Tai nemaišo tikėjimui (t.y. norui pripažinti, norui mylėti), lygiai kaip asmens pažinimas nemaišo jį mylėti - nepažįstamą mylėti neįmanoma, o artima pažintis sukuria tam sąlygas. Todėl žmogus neturi bijoti aiškaus, tikslaus, tvirto žinojimo apie dvasinius dalykus. Kaip tik tai neįkainojamas dalykas.
Kiek liečia šiuolaikinį materialistinį mokslą, jo pastangos pažinti materialią energiją, jeigu nepervertinamos, irgi niekuo nėra grėsmingos stebuklams.
Pvz. tarkime, ištyrinėjame atomą. Stebime atomą per kokį nors elektroninį prietaisą. Matome, kaip elektronai juda apie branduolį. Turėti tokį aiškų, konkretų matymą, niekuo nemaišo tuo pat metu tą matomą vyksmą vertinti kaip stebuklą. Ši atomo aktyvi sistema yra stebuklinga, nes joje manifestuojasi pastovus aktyvumas ir kitos savybės, kurių galėtų ir nebūti.
Iš esmės, bet kas, kas egzistuoja, yra stebuklinga egzistuojančiajai sąmonei, nes ji suvokia tiek savo egzistencijos brangumą, tiek visų vyksmų brangumą atitinkamu egzistenciniu jausmu.
Ir kuo geriau ir aiškiau tai pažįstama, tuo aiškesni ir skaidresni, o tuo pačiu ir stipresni turėtų kilti jausmai, ar ne taip? Todėl geresnis kokių nors dalykų pažinimas netgi padidins jų stebuklingumo suvokimą. Kol nežinom, tol nėra ką vertinti, kai pažinsime, tada ir tinkamai įvertinsime.
Tas pats ir su bandymais analizuoti sielą gamtamoksliniu metodu. Problema yra ne tyrimai, problema kad tyrimai aplipinami išgalvotais teiginiais ir netikromis išvadomis. Bandymus gilintis į sielos paslaptis reiktų šimtus kartų sveikinti, nes iki šiol visas dėmesys buvo sukauptas į mirštamus dalykus, tokius kaip fizinis kūnas, ir negyvą tarsi akmuo materiją. Iš to niekam nebuvo jokios realios dvasinės naudos, o materiali nauda, kaip žinia, laikina, be to tai visada tarsi lazda su antru galu. Kiek technikos pažanga suteikia materialių komfortų, tiek ir įvairių problemų padaugėja, kaip pvz. transporto kamščiai, užterštumas, atitinkamos ligos, stresuotas miesto gyvenimas ir t.t.
Šiuolaikinio materialistinio mokslo problema, kad jame teoriškai stengiamasi viską redukuoti į negyvos, nesąmoningos materijos vyksmus, nors tai tėra išgalvotos, sutartinės prielaidos ir metodologijos. Neigiant žinančiojo asmens realumą, sąmonės realumą, neigiamas ir pats žinojimas bei jo prasmingumas, t.y. iš esmės, redukuojantis mokslas yra labiau esminės nežinios generatorius, negu žinių puoselėtojas. Kaip ir matome - nors techninių žinių žmonijoje daugėja, išmintis ir meilė miršta, ir galvose bei širdyse pradeda vyrauti chaosas, sporadiški impulsai, įvairiausios problemos.
Šri Išopanišada, Vedų raštijos dalis, kalba apie tai taip:
Tie kas užsiima neišmanėliškos veiklos kultūra, nueis į tamsiausius nežinios regionus. Dar blogesni tie, kas užsiima tariamo žinojimo kultūra. Išmintingieji paaiškino, kad vienas rezultatas gaunamas užsiimant žinojimo kultūra, o visai kitas rezultatas gaunamas iš neišmanėliškos kultūros. Tik tas, kas išmano neišmanymo procesą lygia greta kartu su transcendentinio žinojimo procesu, gali pakilti virš pasikartojančių gimimų ir mirčių ir džiaugtis pilnais nemirtingumo palaiminimais. Tie, kas garbina pusdievius, įžengia į tamsiausią nežinios regioną, o dar labiau ten patenka beasmenio Absoliuto garbintojai. Sakoma, kad vienas rezultatas pasiekiamas garbinant aukščiausią visų priežasčių priežastį, ir visai kitas rezultatas pasiekiamas garbinant tai, kas nėra aukščiausia. Visa tai buvo išgirsta iš nesutrikdomų dvasinių asmenybių, kurios visa tai visiškai aiškiai ir tiksliai paaiškino.
Kai blogas žmogus gauna žinių ir įrankių - jis darosi pavojingas. Todėl jeigu modernus mokslas vadovaujasi klaidingomis prielaidomis ir generuoja technines žinias, kurias perduoda esminių dvasinių žinių neturintiems žmonėms, taip pasaulyje sukuriama pavojinga situacija - karai, žmonių teisių pažeidimai, visokios negerovės.
Savo srityje modernus mokslas gali pasigirti tam tikrais laimėjimas, sėkme per paskutinius pora šimtų metų, bet žiūrint iš esmės, kol kas žmonijai realių žinių, išminties ir harmonijos jis nedovanojo, ir davė daugybę problemų, todėl vertintinas kaip nevykęs, nežinią generuojantis metodas, kuriuo negalima labai pasitikėti kalbant apie esminius egzistencinės gerovės, tiesos, dvasios klausimus. Kaip teigia Šri Išopanišada, kol nepripažįstamas Aukščiausiasis, bet kokių žinių vystymo rezultatas bus priešingas, negatyvus.
----
Vienas straipsnis apie žinojimo lygmenis: http://wonderful.for...nojimo-lygmenys
Žinojimas, sistemingas (t.y. moksliškas, bet nemaišyti su "gamtamokslišku" modernaus mokslo prasme) susipažinimas su siela, dvasia, Dievu yra labai pageidautinas, būtinas. Tai nemaišo tikėjimui (t.y. norui pripažinti, norui mylėti), lygiai kaip asmens pažinimas nemaišo jį mylėti - nepažįstamą mylėti neįmanoma, o artima pažintis sukuria tam sąlygas. Todėl žmogus neturi bijoti aiškaus, tikslaus, tvirto žinojimo apie dvasinius dalykus. Kaip tik tai neįkainojamas dalykas.
Kiek liečia šiuolaikinį materialistinį mokslą, jo pastangos pažinti materialią energiją, jeigu nepervertinamos, irgi niekuo nėra grėsmingos stebuklams.
Pvz. tarkime, ištyrinėjame atomą. Stebime atomą per kokį nors elektroninį prietaisą. Matome, kaip elektronai juda apie branduolį. Turėti tokį aiškų, konkretų matymą, niekuo nemaišo tuo pat metu tą matomą vyksmą vertinti kaip stebuklą. Ši atomo aktyvi sistema yra stebuklinga, nes joje manifestuojasi pastovus aktyvumas ir kitos savybės, kurių galėtų ir nebūti.
Iš esmės, bet kas, kas egzistuoja, yra stebuklinga egzistuojančiajai sąmonei, nes ji suvokia tiek savo egzistencijos brangumą, tiek visų vyksmų brangumą atitinkamu egzistenciniu jausmu.
Ir kuo geriau ir aiškiau tai pažįstama, tuo aiškesni ir skaidresni, o tuo pačiu ir stipresni turėtų kilti jausmai, ar ne taip? Todėl geresnis kokių nors dalykų pažinimas netgi padidins jų stebuklingumo suvokimą. Kol nežinom, tol nėra ką vertinti, kai pažinsime, tada ir tinkamai įvertinsime.
Tas pats ir su bandymais analizuoti sielą gamtamoksliniu metodu. Problema yra ne tyrimai, problema kad tyrimai aplipinami išgalvotais teiginiais ir netikromis išvadomis. Bandymus gilintis į sielos paslaptis reiktų šimtus kartų sveikinti, nes iki šiol visas dėmesys buvo sukauptas į mirštamus dalykus, tokius kaip fizinis kūnas, ir negyvą tarsi akmuo materiją. Iš to niekam nebuvo jokios realios dvasinės naudos, o materiali nauda, kaip žinia, laikina, be to tai visada tarsi lazda su antru galu. Kiek technikos pažanga suteikia materialių komfortų, tiek ir įvairių problemų padaugėja, kaip pvz. transporto kamščiai, užterštumas, atitinkamos ligos, stresuotas miesto gyvenimas ir t.t.
Šiuolaikinio materialistinio mokslo problema, kad jame teoriškai stengiamasi viską redukuoti į negyvos, nesąmoningos materijos vyksmus, nors tai tėra išgalvotos, sutartinės prielaidos ir metodologijos. Neigiant žinančiojo asmens realumą, sąmonės realumą, neigiamas ir pats žinojimas bei jo prasmingumas, t.y. iš esmės, redukuojantis mokslas yra labiau esminės nežinios generatorius, negu žinių puoselėtojas. Kaip ir matome - nors techninių žinių žmonijoje daugėja, išmintis ir meilė miršta, ir galvose bei širdyse pradeda vyrauti chaosas, sporadiški impulsai, įvairiausios problemos.
Šri Išopanišada, Vedų raštijos dalis, kalba apie tai taip:
Tie kas užsiima neišmanėliškos veiklos kultūra, nueis į tamsiausius nežinios regionus. Dar blogesni tie, kas užsiima tariamo žinojimo kultūra. Išmintingieji paaiškino, kad vienas rezultatas gaunamas užsiimant žinojimo kultūra, o visai kitas rezultatas gaunamas iš neišmanėliškos kultūros. Tik tas, kas išmano neišmanymo procesą lygia greta kartu su transcendentinio žinojimo procesu, gali pakilti virš pasikartojančių gimimų ir mirčių ir džiaugtis pilnais nemirtingumo palaiminimais. Tie, kas garbina pusdievius, įžengia į tamsiausią nežinios regioną, o dar labiau ten patenka beasmenio Absoliuto garbintojai. Sakoma, kad vienas rezultatas pasiekiamas garbinant aukščiausią visų priežasčių priežastį, ir visai kitas rezultatas pasiekiamas garbinant tai, kas nėra aukščiausia. Visa tai buvo išgirsta iš nesutrikdomų dvasinių asmenybių, kurios visa tai visiškai aiškiai ir tiksliai paaiškino.
Kai blogas žmogus gauna žinių ir įrankių - jis darosi pavojingas. Todėl jeigu modernus mokslas vadovaujasi klaidingomis prielaidomis ir generuoja technines žinias, kurias perduoda esminių dvasinių žinių neturintiems žmonėms, taip pasaulyje sukuriama pavojinga situacija - karai, žmonių teisių pažeidimai, visokios negerovės.
Savo srityje modernus mokslas gali pasigirti tam tikrais laimėjimas, sėkme per paskutinius pora šimtų metų, bet žiūrint iš esmės, kol kas žmonijai realių žinių, išminties ir harmonijos jis nedovanojo, ir davė daugybę problemų, todėl vertintinas kaip nevykęs, nežinią generuojantis metodas, kuriuo negalima labai pasitikėti kalbant apie esminius egzistencinės gerovės, tiesos, dvasios klausimus. Kaip teigia Šri Išopanišada, kol nepripažįstamas Aukščiausiasis, bet kokių žinių vystymo rezultatas bus priešingas, negatyvus.
----
Vienas straipsnis apie žinojimo lygmenis: http://wonderful.for...nojimo-lygmenys
