QUOTE(Montekrista @ 2012 07 20, 19:02)
kadangi nemėgstu vaidinimų realiam gyvenime, man tas netiktų.
o, norit papasakosiu apie nestabilia psichika. man siaip jau vaidinimai patinka labai, net mokslus atitinkamus baigiau, nu zodz turejau as drauga aktoriu. kai susipazinom jam atostogos buvo, vasara. iki tol as apie save maniau, kad nestabili esu, neproognozuojama. bet kaip apsakyt, kas daresi... dramos scenos kasdien, pirma pazinties diena jis man pasipirso (ir po pusantru metu tebenorejo vesti), skraide lekstes, puodai, keramikines vazeles ir suvenyrai, namuose tuntai geliu, seksas isvis nenusakomo skonio, pavydas, pretenzijos, garbinimas ant keliu, nu viskas sitas daresi stipriau nei seiliotuose filmuose, atvaziuoja isvaziuoja, vel apsisukes grizta... nu as taip pavargau ir taip uzsinorejau tada tokio sedincio prie tv su buteliuku alaus, ziurincio zinias, be fantazijos, su vidutinio dydzio mikasium, vienoda dienotvarke, trim mintim max per diena galvoj, kur valgo katlietus ir barscius, uzsidega taip vidutiniskai nuo vieno ir to pacio dirgiklio (na, tarkim kokio banalaus gnybtelejimo), toks nuspejamas nuspejamas kaip ten sako, kaip dvi kapeikos. taip ivertinau tada pilka pilkos mases gyvenima. bet tai turejau gerai pasimokyt iki to suvokimo.