Mazyli su vyru planavome lygiai metus. Ispradziu labai pergyvenau, kad vis nesiseka pastoti, daug verkiau ir testu daug sunaikinau. Taciau ilgainiui nusiraminau ir viska palikau likimo valioje. Tačiau 2008 m rugsėjį mane vėl apėmė panikos jausmas ir vėl pradėjau naikinti testus, deja bergzdziai.
Viena diena skaiciau straipsni, kad vienas is nestumo požymiu yra uzkieteje viduriai. Na viduriu uzkietejimas manes niekada nekankino, bet pastaruoju metu kažkaip pasireiske toks nemalonumas. Vaziuojant is darbo namo viska papasakojau MB, o tas tik nusisypsojo ir nieko nesake. 
Taciau pabuvus namie valanda sako jis man, kad varom i vaistine testa nusipirkti. As jau ipratusi testus darytis, tai nieko cia man idomaus. Netikiu, kad laukiuosi. Kokie dar viduriu uzkietejimai? Kur pykinimas? Kur alpimas? Juk filmuose, tai taip buna. 
Sulaukiam ryto. Jauciu, kad MB jau nuo 4 val. ryto nemiga, vartosi. O as niekur neskubu. Galu gale 6 val. issiropsciu is lovos, niekur neskubu... Užtrunku... II
Ateinu verkdama, sako vyras ir vel ne? O as negaliu nieko pasakyti. Siaip ne taip išlemenu, kad pagaliau laukiuosi.
Taigi, gimdymo data 08.09. Mano mamos gimtadienis 08.10. Ji taip nori, kad ta diena gimtu pirmas jos anukas. Jau iskarto buvo aisku, kad gims berniukas.
Visa nestuma buvau labai stipri. Vyras dirbo užsienyje, todel paciai reikėjo ir sniega kasti, zole pjauti ir langus valyti. 
SM tik paskaitydavau, kad kitoms anytos ar namu semininkes padedavo, o man taip nebuvo. Pasiseke, kad pati viska galėjau pasidaryti. Tik jau nuo 32 savaites pradejo kankinti spaudimas ir koju tinimas. Tiesa, visa nestuma geriau magni, nes mazylis visa ji is manes pasisavindavo.Vasarele buva gana karsta, todel i pabaiga jau pradejo nervinti viskas. Priaugau 20 kg (juk diena prasidedavo ir baigdavosi Tinginio dubenėliu ir pora puodeliu pieno,) todel vos pasiridenau.
Ko tik nedariau, kad tik greičiau gimdyčiau (langus valiau, nors nesvarbu, kad pries 4 dienas valiau, net vyra vijausi ir begau taip visai greitai, norėjau ir zole pjauti, bet vyras jau neleido), taciau niekas nepadejo...Artejo terminas, o as vis labiau galvodavau apie CP. Net pati nezinau kodel, bet buvau sventai isitikinusi, kad pati as negimdysiu.
Taigi 08.09 jokiu vilciu ir minciu. Kaklelis nejuda. Zodziu laukiam. Atsventem mamos gimtadieni ir vel patikrai i ligonine ir vel nieko. Veliau kelias dienas lankiausi tikrinti tonusiuku.
08.17 guldo i ligonine, nes jau nera ko laukti. Su manimi palatoje dar dvi likimo drauges. Viena pati pagimde pirma nakti, kita kita, o as sau toliau vaikstau ir nieko. Jau pramyniau ligonines laiptus nuo pirmo iki penkto auksto, kad tik susijudintu maziukas. Galu gale 08.19 9val. ryte gaunu skatinamųjų dozę, atlekia vyras ir mano mama (ji dirba ligoninėje, todel mano prieziura gan ypatinga
) 10 val prakerpa vandenis, tačiau nesėkmingai ir 11 val. kartojame procedūra. Skatinamieji beveik neveikia. 12 val. kartojame doze šiokie tokie rezultatai. Aparačiukas užfiksuoja stiprius saremius, bet man skausmas toks, kad bite geltu. 
Sakau varom i operacine ir viskas, nieko cia nebus. Bet gydytoja 
(pamirsau pasakyti, kad ji labai faina) sako, kad išjudinsiu tave. Taigi 15 val dvigubiname doze. Zinia ta, tad viskas aplamai dingo. Taigi 18 val mano kaklelis buvo atsidares tik 2 cm. Gimdymo veiklos nera lekiam i operacine. Pasiruosiame isleto, nes juk man niekas nesidaro, vaikiukas jauciasi puikiai, užpildo visus dokumentus iskviecia is namu reikalinga personala ir 18.35 iskeliaujame. Tik pasiprasau pilnos narkozes, kazka negero nujausdama (ir vel...). Anestiozologas dar mane kalbina, bet tik matau, kad galva sulinksejo ir užmigau. Prisimenu, kad pabudau palatoje nuo kažkokio triuksmo. Daktare ir sesele sokineja, vyras su mama tarpduri stovi. Mama verkia. Nesuprantu. Gydytoja sako, kad nemiegociau, kad kalbeciau... o as vyro klausiu, kas gime. Sako berniukas, 9 balai, 56 cm, 3596 gr. O as ir vel to pacio klausiu. Ir vis girdžiu, kad neužsimerk. Matuoja spaudima 80/ apatinio neuzciuopia. Ir taip miego noriu.Staiga girdžiu i reanimacija.
Matau, kad jau naktis. Deja, vyro ten nebeįleidžia. Pasirdo, kad taip nukraujavau, kad jie kokia valanda stabde kraujavimą. Iskviete net vedeja is atostogu. Sukelta visa ligonine buvo, bet sustabde. Guliu toj reanimacijoje ir galvoju, ar man nemelavo, nes vaiko tai as dar nemaciau. Daugiau ta nakti neužmigau. Pamasciau, kad nuojauta manes pastaruoju metu neapgauna. Gerai,kad pilnos narkozes paprasiau. Ryte atejusi daktare apziurejo, viskas gerai tik galva svaigsta tiek kraujo netekus. Isveza i palata. Ateina vaiku sesele, pasakoja koki skiepa padare, kad krauja paeme, kad kraujo grupe teigiama (o mano neigiama, tai dar gavau vaistu doze). As i ja ziuriu ir sakau: Gal galeciau pamatyti sunu? Jos akys dideles
tai dar nematei? Atnese, maza mazuliuka berniuka. Taigi 2008-08-19 gime mazas Liutukas - Rokas. Kaip tik ta diena, kai menulis iejo i Liuto zenkla, tai dabar auga tikras uzsispyres karalius, kuris savo charakteri parode jau pacia pirma diena
