Aš, jau perskaičiusi dvi knygas, jau žinau ko trūksta...
Trūksta rašytojos talento ir proto tai suprasti
Teneįsižeidžia niekas, bet čia mano asmeninė nuomonė.
Baisoka, kai leidyklos nebeskiria rašytojų nuo grafomanų....
Manau, kad skirti skiria, tiesiog leidžia tai, kas " aspimoka", ką masės perka. O visa kita - rizika, nuostoliai. Kiek tų tikrųjų skaitytojų LT..... ašaros. Apie poeziją nekalbu net.
Kaip tik švieži įspūdžiai, todėl atleiskite, už ilgą citatą
[color=blue]
Gintaras Beresnevičius "Snobo auklėjimo problemos"
Samprotavimai apie metodą
2002 m. Kultūros kongresas "Kultūra žiniasklaidoje ir žiniasklaidos kultūra"
Snobas yra pagrindinis kultūros vartotojas. To produkto, kurį kuria menininkas, intelektualas, rašytojas, ir pan. Dėl to snobas mums ypač įdomus, ir jo auklėjimo problemomis turėtume domėtis ne mažiau nei mokyklų reforma ar aukštojo mokslo padėtimi. Snobas, ypač daug snobų, ar užvis geriausiai labai labai daug snobų yra kultūros išgyvenimo laidas Lietuvoje.
Klausimas kaip tuos snobus išsiauginti, ypač kaip juos auklėti, nes snobo pagrindinis požymis, kaip žinoma snobą paranojiškai persekiojantis pranašumo jausmas, lydimas išsilavinimo bei gero skonio stokos ir storos piniginės. Tai yra kaip prakutusiai buržuazijai įpiršti skonio pagrindus ir kaip pereiti į snobistinį vartojimo lygmenį, nes būtent snobai perka kultūrą, vardus, po peizažais, knygų nugarėles ir pan. Tai yra, ką mes galime pasiūlyti šlovingajai rinkai. Studentai ir mūsų kolegos, menininkai ar literatai ar mokslininkai savo kolegų produkcijos neperka, nes ji neįperkama. Tarkime, knygos yra per brangios, ypač mokslinės knygos, o bibliotekų jos dažnai nepasiekia. Nekalbu jau apie meno knygas ar kūrinius. Jie skirti snobams, pagrindiniams kultūros vartotojams, leidžiantiems, įgalintiems ją pirkti. Tačiau Lietuvoje garbingą snobo vietą uzurpavęs pižonas. Infantili asmenybė su pinigais, kurios dėmesį traukia viskas, kas kruvina, skanu, juda, stryksi, dainuoja, ir svarbiausia PAL sistemoje, antraip, labai ir specialiai spalvota. Pižonas tai kolibrio atmaina, ir pižonas finansuoja margaplunksnes madų demonstracijas, popso renginius, dizainą ir dizainerius, bet aukštosios kultūros ne. Pižonas nemoka rinktis. Snobas irgi nemoka rinktis, bet dėl to kenčia. Pižonas ir nemoka ir nekenčia dėlto. Jis vartoja tai, kas juda ir mirksi. Ta akimirka, kai turtingas pižonas finansuoja garsaus rašytojo knygos išleidimą, paverčia jį snobu. Tačiau tokių atvejų nepastebėta. Kaip ir tarkime romano ar novelės konkursų. Tikras snobas įsteigtų stipendiją romano rašymui ar menininkui darbo metams, susiedamas savo vardą su garsiu vardu, arba, jei jis būtų Snobas iš garbingos didžiosios S, - sietų savo vardą su naujų meno ir literatūros talentų paieškomis, pirmosiomis knygomis ar pirmosiomis parodomis. Tai yra neįtikėtinai smagus ir vaisingas užsiėmimas, nes Snobas, atradęs talentą, būtų prisiūtas prie jo amžiams, kaip Gallimardas su Camus. Ne autorius turi ieškoti rėmėjo, tais nesusipratimas, rėmėjas turi ieškoti autoriaus. Jeigu jis Snobas.
Štai kokio snobo ir Snobo mums reikia, ir mes jo turime laukti, taip intensyviai ir nuoširdžiai kaip laukiama Godo, neduokdie, su tokiu pačiu pasisekimu.
Ką daryti, kad prakutę buržua iš pižono kategorijos pereitų į snobo? Visų pirma, suteikti jam humanitarinį išsilavinimą, kuris tikrai nesuteikia skonio garantijos, bet suteikia galimybė rinktis, tai yra, žinoti, kad kiekvienu yra daugiau nei viena galimybė, ir kad rinkimosi akimirka ir padaro žmogų tuo, kuo jis yra. Kaip tą padaryti, aš nežinau. Bet keliai į šį šviesų tikslą turėtų būti. Visų pirma galima tikėtis, kad menas, kultūriniai spaudiniai, gali imti ir priversti žmogų susimąstyti; parodos ugdyti meno poreikį, ir pan. tačiau žmogus pirmiau turi panūsti nueiti į parodą. Ar nusipirkti romaną, dailės
Įmanomas kelias jungti trijų kultūrinių savaitraščių ir jiems artimo Dienovidžio pajėgas ir leisti vieną storą kultūrinį savaitraštį ar gal dusyk per savaitę pasirodyti. Jo galimybės rinkoje teoriškai būtų didesnės. Tačiau visų leidinių daugmaž nusistovėję tiražai ir sąlygiškas jų išpirkimas rodo, kad tie periodiniai kultūriniai leidiniai turi savo nišą, turi savo skaitytoją, grupę draugų ir bendraminčių ir jų išardymas vieno menamo įdomaus ir storo kultūrinio leidinio labui nieko gero neduotų tarkime ŠA prijungimas prie bet kokio leidinio būtų katastrofa abiems. Tiesiog nusistovėjusi pusiausvyra, kurios judinti nevertėtų. Ir ji labai subtili. Man geriau žinomi ŠA, ir gerai žinau, ką sakau auditorija paprasčiausiai neatleistų susijungimo su kitu savaitraščiu. Tokie požymiai dažname leidinyje pastebimi yra auditorija, kuriai ir rašoma. Todėl kultūrinių savaitraščių mechaninis jungimas būtų nesėkmė ir jiems ir naujam leidiniui. Įmanoma iš visų trijų savaitraščių kurti kažkokį daidžestą jungtinį leidinį, neišnykstant kitiems trims, ir bandyti jį įpiršti kokiam dienraščiui kaip kultūrinį priedą. Bet tai irgi fantastikos sritis.
Yra dar vienas kelias imti kultūrinėje spaudoje pyktis, rietis, piktžodžiauti. Laikomasi paliaubų, diskusijų nėra, o nėra žinome dėl ko dėl labai trapios padėties. Jei du leidiniai susitarę ims muilinti trečią savaitraštį, tai bus kokios valdžios suprasta kaip Jerichono triūbomis duotas paliepimas tą leidinį sunaikinti, užtraukti ir taip siaurą maitinančią virkštelę. Mes mandagūs o kas, jei susirietume kalbu apie savaitraščius. Gal ir apie menininkų grupes. Gal ir apie žurnalus.
Arba iš šių visų fantastiškų ar keistų projektų pagimdyti tą, kuris subrendęs, perbrendęs ir visiems žinomas. Iš [tarkime] Veido, Atgimimo,
