Kadangi temoj tylu ramu, tai aš dar pasireikšiu
Peržvelgiau negausius savo šių metų skaitinius, ir net keista patapo, kaip staiga pasikeitė mano skaitymo įpročiai
Pradėjau metus, nusiteikusi skaityti kad ir mažiau, bet rimtesnių knygų, ir iš pradžių man visai sekėsi - skaičiau Coetzee, Ulickajos "Štainą", Eco, Sartre, Dostojevskį, Proustą... Pastarojo "Žydinčių merginų šešėlyje" turbūt ir tapo paskutiniu lašu
Nors ne, paskui dar Durrell skaičiau, ilgai ir su malonumu. O jau tada, kažkur nuo birželio, vien tik lengvos knygos belenda, nieko "sunkaus" nebeskaitau nuo to laiko
Šiaip ar taip, sulipdžiau keletą atsiliepimų apie labiau įstrigusius vasaros ir rudens skaitinius.
Lawrence Durrell "The Alexandria Quartet" (Justine. Balthazar. Mountolive. Clea). Jau seniai pabaigta knyga, berods, gegužės mėnesį, bet nepasimiršta. Puikus kvartetas, nors trilogija man gal būtų labiau patikusi. Pirmosios trys dalys pasakoja tarsi ir tą pačią istoriją, bet vis kitu kampu, ir tie patys įvykiai staiga įgauna visai kitą prasmę. Iš pradžių stebiesi veikėjų naivumu, paskui savuoju, o galiausiai tiesiog priimi žaidimo taisykles, t.y. kad retai kas gyvenime iš tiesų yra taip, kaip iš šono atrodo. Paskutinioji dalis, nors ir sudėliojusi kažkiek taškus ant i, man buvo kaip ir nebereikalinga, nors skaitėsi taip pat gerai, kaip ir pirmosios trys. O atmintyje ši knyga išliks kaip elegija Egiptui - būtent Egiptas man šiame kvartete yra pagrindinis veikėjas. Aleksandrija, dykuma, jūra - viskas perteikta taip, kad tiesiog matai, girdi, užuodi... ir norisi ten
Kai kas sako, kad Durrell per daug tuščiažodžiauja, bet man jo stilius patinka, o "Aleksandrijos kvartetas" tikrai pateks tarp geriausių metų knygų.
Henning Mankell "Dwaalsporen" (Klystkeliais). Dar vienas kokybiškas, švediškai ramus ir lėtas detektyvas iš inspektoriaus Valanderio serijos. Patiko, kaip ir tikėjausi.
Geraldine Brooks "Nine Parts of Desire: The Hidden World of Islamic Women" (Devynios aistros dalys: Slaptas islamo moterų pasaulis). Kiek pasenusi knyga (rašyta prieš beveik 20 metų), bet labai informatyvi. Autorė ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose, ir mėgino suprasti moterų padėtį ten - kodėl nusistovėjo būtent tokie papročiai, kodėl moterys susitaiko su, mūsų vakarietišku supratimu, žeminančiom situacijom viešame ir privačiame gyvenime, kodėl po keleto laisvesnių dešimtmečių ne vienoje islamo šalyje moterys pačios renkasi grįžti prie konservatyvių apdarų ir papročių. Knyga vertinama įvairiai, o man pasirodė, kad autorė mėgina situaciją vertinti kiek įmanoma objektyviai, neperša per daug savo nuomonės, nemoralizuoja, tiesiog stengiasi suvokti, kodėl yra būtent taip, iš kur atėjo viena ar kita moters pasirinkimo laisvę suvaržanti nuostata. Man labiausiai įstrigo du momentai - teiginys, kad pranašo Mohameto laikais moterys turėjo daug daugiau laisvės nei dabar, ir pasakojimas apie grupės turtingų išsilavinusių moterų protestą Saudi Arabijoje, kurio tikslas buvo pasiekti, kad moterims būtų leista vairuoti, bet realiai gavosi taip, kad po šio protesto įstatymas buvo dar sugriežtintas, ir netgi valdančioji karališkoji šeima nieko negalėjo padaryti. Pabaigusi knygą, pagalvojau kad įdomu būtų paskaityti atnaujintą versiją, su pastabom ir papildymais, kaip viskas yra dabar. Norisi tikėti, kad gal kažkas pasikeitė į laisvesnę pusę, bet kažkaip abejoju...
Dvi
Terry Pratchett knygos iš Disko pasaulio serijos:
"Mort" ir
"Sourcery". Ką čia daug besakysi - Pratchett skaityti vienas malonumas. Manęs nepaliauja žavėti jo humoro jausmas as ir nesibaigiantis išradingumas. Svarbiausia - nepersisotinti ir neskaityti per daug iš karto
Kathryn Stockett "The Help" (Pagalba). Man rodos, nebūsiu pirmoji šioje temoje, rašanti apie šią knygą. Tai "feel good" istorija apie tris moteris, dvi juodaodes ir vieną baltąją, mažame Misissipės miestelyje. Mėginama paliesti rasines problemas, moterų draugystės temą. Suskaičiau lengvai ir greitai, bet pabaigus liko jausmas, kad autorė per daug viską supaprastino, kad gautųsi būtent tokia istorija, kokios jai norėjosi. Daug juodaodžių skaitytojų Amerikoje piktinasi, kaip baltoji drįso kalbėti jų rasės moterų lūpomis ir kodėl jos kalba su tipišku akcentu, kai tuo tarpu baltaodė knygos veikėja jokio akcento neturinti. Man tas momentas neužkliuvo, gal kad aš nei juodaodė, nei iš Amerikos, bet kad viskas pateikta iš "baltųjų" pozicijų, tai faktas. Gal tikrai nereikėtų rašyti kitos rasės žmonių istorijų? Gal iš principo neįmanoma jas perteikti adekvačiai? Kaip jūs manote?
Doris Lessing "A Proper Marriage" (Rimta santuoka). Antroji "Children of Violence" serijos dalis, pasakojanti apie jaunos, protingos, bet emociškai dar nesubrendusios ir per anksti ištekėjusios, moters gyvenimą Pietų Afrikoje Antrojo pasaulinio karo metu. Pirmoji knyga, "Martha Quest", man visai patiko, bet ši antroji pasirodė sausa ir nuobodi. Politiniai Martos ieškojimai ir žaidimai su komunizmo idėjomis išvis erzino. Ilgai šią knygą kankinau, ir trečiosios dalies turbūt nebeieškosiu.
Arnaldur Indridason "Tainted Blood" (Užkrėstas kraujas). Paragavau islandiškojo detektyvo. Tai trečioji knyga iš serijos apie inspektorių Erlendurą. (Pirmosios dvi į anglų kalbą neišverstos.) Nežinau kodėl, bet man nepatiko. Gal kad kliuvo nykokas vertimas, gal kad jau pasisotinau "policininkų su ydomis" istorijomis. Mielai skaitau švediškus detektyvus su Valanderiu ar Martin Beck, bet islandiškasis inspektorius, nors ir su tom pačiom žmogiškom ydom bei problemom, pasirodė nuobodus. Islandiškos atmosferos knygoje irgi nelabai radau (išskyrus nuolatinį lietų). Gal dar kada imsiuosi sekančios knygos, bet nesu tikra.
Sarah Waters "The Little Stranger" (Mažasis nepažįstamasis). Pasakojimas apie Anglijos aristokratų šeimą pokario metais, iš paskutinių besistengiančią išlaikyti šeimos dvarą, nors pajamos vis mažėja, o dvaras vis labiau griūva. Į šią šeimą netyčia pakliūva jaunas, iš neturtingos šeimos kilęs daktaras, kurio motina prieš karą dirbo dvaro kambarine. Netrukus dvare ima dėti keisti dalykai, ir pamažu istorija susisuka taip, kad tampa tikrai nuoširdžiai įdomu, kaipgi ji pagaliau išsivynios. Gerai parašytas lengvas skaitinys. Man patiko, kaip ir kitos Waters knygos.
Haruki Murakami "South of the Border, West of the Sun" (Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės). Kai pradėjau, erzino šiek tiek klinikiniai ir sausoki paaugliškų išgyvenimų aprašymai, bet paskui labai įtraukė. Tipiškai murakamiškos temos - apie vienatvę, gyvenimo prasmės paieškas, tiesiog apie gyvenimą, dažnai mus nunešantį ne ten, kur tikėjomės. Kaskart tas pats man su Murakamiu - pradžioj vidinis pasipriešinimas, paskui įtraukia ir nepaleidžia iki pabaigos. Ir dar man patinka, kaip jis savo knygose vis panaudoja mėgstamų dainų žodžius. Vėlgi, toks tipiškai murakamiškas niuansas.
Trevanian "The Summer of Katya" (Vasara su Katja). Nepamenu, kaip ši knyga atsirado mano lentynose, ir ilgai jos neskaičiau, nes maniau (turbūt dėl pavadinimo), kad bus pigus meilės romanas. Bet pasirodo, kad tai visai neblogas "senoviškai" parašytas psichologinis trileris. Veiksmas vyksta Prancūzijos Pirėnuose, baskų krašte, prieš pat pirmąjį pasaulinį karą, yra ir meilės, ir intrigos, ir vietinio kolorito, autoriaus stiliui irgi nelabai ką prikiščiau. Žodžiu, labai nebloga lengva knyga porai vakarų.
Tragizmo ten uztenka, bet tai netrukdo "geram skaitymuisi"
Tad gal apie keletą perskaitytų knygų parašysiu, prisidėsiu prie temos gaivinimo įspūdžiais 
Šimtą metų pas jus nebuvau... Temos pavadinime vis dar "vasara" puikuojasi, pagalvojau, reiktų kaip nors ją pabaigti nors iki Kalėdų... kaip sakot? 
Man visai patinka nebeturėti tiek daug popierinių knygų, kažkoks laisvės jausmas atsirado, net keista 
Ir bendraminčių nuomonė, renkantis knygą skaitymui, man daugiau įtakos daro, nei nežinomo žmogaus parašyta viršelio anotacija. Dėl to man ir įdomu šioje temoje. O dėl knygos intrigos neatskleidimo tai merginos teisios - nereikėtų to daryti, o jei kitaip neišeina (kartais tikrai sunku atsiliepimą parašyti, visiškai nieko neatskleidžiant), tai galima tą "atskleidžiančią" dalį pageltoninti, bent jau anksčiau taip darydavom. Kas nenorės, neskaitys tada.
). todel butu labai keista, bent jau man, jei minetos knygos herojes, ypac turint omeny ju gyvenimo salygas, laikotarpi, kalbetu idealiai grazia literaturine kalba.
