Aukštieji Tatrai (Slovakija)

Kiek paabejojusi, visgi pradedu mini reportažą apie Aukštuosius Tatrus. Abejojau, ar verta rašyti, nes reportažų tiek apie Slovakiją, tiek apie Tatrus šiame forume jau yra ne vienas ir ne du. Ruošdamasi kelionei, skaičiau Slovakijos temą, labai pravertė Baltikės ir žiulytės fotoreportažai, prisirinkau visokių detalių iš šiemetinio Vasariukas76 reportažo... žodžiu, informacijos apie Slovakiją ir Tatrus forume lyg ir netrūksta Kita vertus, detalesnių aprašymų apie mūsų nueitas trasas tuose kituose reportažuose nelabai daug radau, be to, reportažų juk niekada nebus per daug – o ir papasakoti bei parodyti, ką mačiau, labai jau norisi. (Kelionių liga sirgti daug įdomiau, kai gali pabendrauti su kitais ligoniais ) O jei ir nebus daug skaitytojų, tai bent jau šeima ir draugai galės pamatyti, kur buvome ir ką matėme.

Iškart perspėju – reportažas bus tik apie kalnus, ir tik apie Aukštuosius Tatrus. Nieko daugiau pamatyti nespėjau, tiesiog pritrūko laiko. Nemačiau nei žavių Slovakijos miestelių (išskyrus labai trumpą viešnagę Košice senamiestyje), nei paslaptingųjų urvų (vėlgi, išskyrus Dobšinska), nei Slovakų rojaus, nei Žemųjų ar Belianska Tatrų... Užtai pamačiau, ir savo kojom perėjau, dalį Aukštųjų Tatrų – apie juos ir noriu papasakoti

Valio, pagaliau

Ačiū Noriu labai Slovakijon, tai bent virtualiai

Tatruose buvau liepos pradžioje, taigi įspūdžiai dar visai švieži. Kelionė buvo neplanuota – į Slovakiją, ir ypač į Tatrus, jau seniai norėjau, bet vis kiti planai už akių užlįsdavo. O ši vasara grėsė būti visai be kelionių – MB pavasarį pakeitė darbą, ir atostogų jam nenusimato iki Kalėdų, dar gerai, kad kelionė į Maroką jau buvo anksčiau suplanuota, tai dar pavyko ištrūkti. Aš atostogų turiu, bet vienai keliauti neįdomu Ir čia, kaip tyčia, paaiškėjo, kad brolio šeima liepos mėnesį ruošiasi į Slovakiją, su tikslu palaipioti po kalnus. Na kad jau taip, tai plakuosi ir aš į kompaniją, nori jie to ar ne Taigi, kompanija yra (trys suaugę ir vienas paaugęs vaikas), tikslas yra, belieka sutvarkyti visokias praktiškas smulkmenas.

Apsistoti ketinome Velka Lomnica miestelyje, iš ten netoli į visus pagrindinius punktus, kur prasideda trasos aukštyn į kalnus (Tatranska Lomnica, Stary Smokovec, Štrebske Pleso). Brolio šeima (trise) važiuos iš Lietuvos mašina, ir atvyks pora dienų anksčiau, o aš ketinau skristi iš Amsterdamo į Poprad oro uostą, apie 10 km nuo Velka Lomnica. Užsisakiau bilietus į Čekijos avialinijų skrydį, su persėdimu Prahoje. Likus trims savaitėms iki atostogų, gavau pranešimą, kad skrydžiai iš Prahos į Poprad ir atgal anuliuoti Teko keisti maršrutą ir skristi į Košice. Privalumas – didesnis oro uostas, ilgesnis pakilimo takas ir didesni lėktuvai į ten skraido, be to, kasdien (į Poprad galima skristi tik ketvirtadieniais ir sekmadieniais, išskrendant atgal kitą dieną). Trūkumas – nuo Košice iki Velka Lomnica apie 120 km Na bet mano broliukas geros širdies, sutiko atvažiuoti manęs pasitikti, kad nereikėtų ieškoti autobusų ar traukinių į Poprad

Kalnų batus turiu, kuprinę turiu, miegmaišio neturiu, bet ir neturėtų prireikti, nes daugiadienių žygių turbūt nebus... taigi viskas kaip ir tvarkoj, belieka laukti atostogų pradžios ir skaičiuoti, kiek dar dienų iki jų liko. O tos dienos, kaip tyčia, kuo toliau, tuo lėčiau slenka... bet pagaliau, pagaliau - atostogos

Kelionė iš Amsterdamo į Prahą praėjo be jokių nuotykių. Prahoje turėjau daugiau nei tris valandas iki skrydžio į Košicę, didžiąją to laiko dalį praleidau jaukiame poilsio kambaryje - kodėl kiti oro uostai tokio neturi? (Nuotrauką pasiskolinau iš interneto.)



Beje, jei kada būsite Prahos oro uoste, ir jei mėgstate medaus tortą, tai šalia poilsio kambario esančioje kavinukėje jis tikrai labai skanus Tiesa, neypač pigus – už didelį puodelį arbatos ir dar didesnį medovnik gabaliuką sumokėjau ar ne 7 eurus (tiksliai jau nebeprisimenu).

Į Košice skridome vienu iš tų lėktuviukų, kuriais geriau neskristi, kai blogas oras Bet tądien oras buvo geras, taigi labai nekratė Pusę septynių vakaro jau nusileidome mažame Košice oro uoste. Bagažas, ačiūdie, irgi nepaklydo. Nepaklydo ir brolio šeimyna, sėkmingai pasiekė Košice ir jau laukė manęs mažutėje oro uosto salėje.

Košice pasitiko 35 laipsnių karščiu Visoje Slovakijoje tą savaitę tvyrojo karščio banga. Beliko tikėtis, kad kalnuose bus vėsiau – ši viltis išsipildė su kaupu...

Prieš leisdamiesi į kelią, nusprendėm pavakarieniauti Košice senamiestyje. Juolab kitos progos jį pamatyti per šias atostogas, ko gero, ir nebus. Senamiestis tikrai labai jaukus, verta aplankyti, jei yra proga.


















Papildyta:






Prisėdom vienoje kavinukėje, gavom meniu slovakų kalba, angliško jie neturi, o pardavėjas, nors ir jaunas, bet nekalba nei angliškai, nei rusiškai, nei vokiškai... Beliko tiesiog rinktis kažką, ir tikėtis, kad tai bus ne tik valgoma, bet ir skanu Aš pasirinkau bryndzove haluški so sloninkou, kažkodėl manydama, kad tai bus sūriu įdaryti koldūnai su spirgučiais... Bet vis tiek skanu buvo, kad ir ne koldūnai

Kol pavalgėm, kol arbatos išgėrėm, jau ir temti pradėjo. O iki Velka Lomnica – daugiau nei pusantros valandos, taigi miestelį pasiekėm jau visai vėlai, apie vienuoliktą.

Nenorėjome gyventi pensionuose su bendra virtuve ir vonia, todėl užsisakėme apartamentus Tatragolf Mountain Resort komplekse. Brolio šeima jau pernai ten gyveno, ir liko labai patenkinti. Tiesa, kainos oficialiame Tatragolf puslapyje šiemet gerokai kandžiojosi Bet kai parašėme emailą administracijai, gavome pasiūlymą pirkti kuponus iš jų puslapyje reklamuojamų agentūrų, tuomet kaina gaunasi gerokai mažesnė. Užsisakėme dvejus apartamentus, vienus man, kitus brolio šeimynai. Žinau žinau, buržujai mes, bet tiesiog mums taip pasirodė patogiau – na, vonia, tualetas, skirtingi miego ritmai, be to, brolis su broliene – rūkoriai... žodžiu Dvivietis kambarys kainavo 25 eurus dienai, dviejų kambarių keturviečiai apartamentai - 45 e. Mano „apartamentas“ iš tiesų buvo vienas didelis L formos kambarys, sąlyginai padalintas į tris dalis - miegamąjį, svetainę (ją sudarė sofa, staliukas ir dvi kėdės) bei virtuvėlę - plius vonios kambarys. Ir balkonas. O iš balkono matyti Aukštieji Tatrai Viskas nauja, tvarkinga, švaru, jauku. Yra interneto ryšys (nemokamas). Apartamentai šalia vienas kito, tame pačiame koridoriuke, durys per kelis žingsnius, o ir per balkoną galėdavom pasišnekėti, pvz ryte nuspręsti, ar jau keltis, ar dar pamiegoti, jei lauke lyja









Jau vėlu, bet prieš einant miegoti, dar reikia sumąstyt, ką rytoj veikti. Brolio šeima per pirmąsias dvi atostogų dienas kalnuose dar nebuvo, taigi visiems reikalingas apšilimas prieš rimtesnius žygius Po ilgų debatų nusprendėm važiuoti į Tatranska Lomnica, keltuvu pasiekti Skalnate Pleso, ir iš ten eiti iki Hrebienok. Orų prognozė nelabai kokia, žada lietų su perkūnija. Na bet matysim rytoj, kaip ten bus

Ryte, šiaip ne taip praplėšusi užmiegotas akis, pamačiau štai tokius vaizdus





Norisi šokinėti iš laimės Ir kad vėl esu kalnuose, ir kad oras kol kas geras Greitai ruošiamės, pusryčiaujam, tepam sumuštinius ir lekiam į Tatranska Lomnica, pradėti savo pirmąjį kalnų žygį Aukštuosiuose Tatruose

apie kalnus

Gal ir taip, bet informacijos tikrai niekada nebus per daug, juk nori ar ne bet kiekvienas rasantis ipina subjektyvumo, o skaitant skirtingus reportazus ir susirenki objektyvia informacija
Be to, juk galima juos rasyti ir del saves ar ne? Nuotraukas tai aisku turesi ir po 10 metu, bet ispudziai ir nuotykiai liks tik isimintiniausi.. Tada paziuresi savo reportaza ir viska prisiminsi iki smulkmenu.. Cia lyrinis nukrypimas abejojantiems ar reikia rasyti vis naujus reportazus
Bet svarbiausia pati paminejai: bendravimas su bendraminciais Turbut visus zavi kai kalnuose keliautojai vieni su kitais sveikinasi nors juos mato pirma ir paskutini karta gyvenime, tai nepakartojamas vienybes jausmas

vienas iš nerealiausių dalykų kalnuose
Jurzole

Tik rašyk ir rodyk Niekada nežinai kada čia gali užeiti noras "pasiskolinti" dalį programos.

Joo, karščiai liepos pradžioj mus Čekijoj irgi užklupo

Artėjam prie kalnų....







Štai ir Tatranska Lomnica:





Parkuojamės aikštelėje prie keltuvo (parkingas nemokamas). Planuojam pasikelti iki Skalnate Pleso, o atgal grįžti pėsčiomis. Bilietas į vieną pusę kainuoja 10 eurų suaugusiems, ir 6 eurus vaikams iki 12 metų (tiksliau, gimusiems po 2000 m. sausio 1 d., mūsų 12-metis pakliūva į tą kategoriją). Plius dar po 2 eurus užstato už bilietą. Nusileidus žemyn, bilietą galima grąžinti ir atsiimti užstatą, tam yra specialus automatas šalia įėjimo į keltuvą, taigi nereikia nerimauti, kad kasa nebedirbs.

Prie keltuvo galima gauti nemokamą žalios spalvos lankstinuką „Vysoke Tatry“, jame sužymėta nemažai trasų iš Tatranska Lomnica, Stary Smokovec ir Štrebske Pleso. Jei neplanuojat jokių sudėtingų trasų, tai to lankstinuko tikrai užteks. Na o mes dar įsigijome 1:50000 Tatrų žemėlapį, tiksliau netgi du, Nr. 500 ir Nr.113, kažkaip netyčia taip gavosi, bet ir gerai, vienas liko man, kitas broliui. Abu žemėlapiai kainavo po 4.5 eurų, pirkome juos kažkuriame kioskelyje prie keltuvo. Tikrai verta tokį žemėlapį įsigyti, nes jame sužymėtos ne tik trasos, bet ir kiek laiko reikia joms nueiti, aukštyn ir žemyn. Be to, iš kontūrų galima gana tiksliai spręsti ir apie trasos statumą. Na o likusią informaciją galima susirankioti iš interneto. Mes pvz kiekvieną vakarą žemėlapio ir interneto pagalba suplanuodavom, ką veiksim kitą dieną.

Kol pirkom žemėlapius, bilietus, gėrėm kavą, nepastebėjom, kaip rytas beveik ir praėjo. Jau pusė dvylikos, metas pagaliau pradėti tą pirmąjį žygį Karšta, apie 30 laipsnių, bet Skalnate Pleso turėtų būti vėsiau, juk vis dėlto pakilsime beveik 1 km, į 1751 m. aukštį (Tatranska Lomnica yra 850 m. aukštyje). Eilė prie keltuvo nemaža, bet juda greitai, taigi netrukus jau sėdime keturvietėje kabinoje ir kylame link Uolėtojo ežero (Skalnate Pleso). Nuotraukoje - pirmoji keltuvo stotelė, Štart.



Prie Skalnate Pleso tikrai gerokai vėsiau – netgi visai rimtai vėsu. Ir debesų prisirinko, kol mes į viršų kilome. Ar tik negausim lietaus, kaip orų prognozėse žadėta...



Aukštai aukštai stūkso Lomnicky Štit, 2634 m. aukščio viršukalnė, antroji aukščiausia Tatruose (aukščiausia – Gerlach). Šią viršūnę galima pasiekti keltuvu, kaina į abi puses – 24 eurai. Brolio šeimyna pernai buvo, o aš nusprendžiau šią atrakciją praleisti ir geriau savo kojom į kokią mažesnę viršūnę įkopti. Nors neslėpsiu, magėjo iš padebesių žemyn pasidairyti – bet bilietas yra tam tikram dienos metui, maniškiai ten jau buvo, vienai neįdomu, taigi... telieka kitam kartui




Papildyta:
Pasidairom į ežerą, į vis tamsėjančius kalnus (oras aiškiai krypsta į blogą pusę... ) ir sukam į Tatrų magistralę. Raudonąja trasa eisim iki Zamkovskeho chatos.









Ši trasa labai tinka apšilimui, nes nėra jokių didesnių pakilimų ar nusileidimų. Takas, tiesa, labai akmenuotas – kitokių Tatruose neteko matyti. Alpėse vaikščioti paprasčiau, nereikia su kiekvienu žingsniu žiūrėti, kur koją dedi Tiesa, ši Tatrų magistralės atkarpa nepasižymi dramatiškais vaizdais, todėl eiti kiek nuobodoka. Bet labiausiai man kliuvo tai, kad ten tikrai magistralė – minios žmonių, abiem kryptim Aš labiau mėgstu trasas su mažiau ėjikų... Bet Aukštųjų Tatrų teritorija labai nedidelė, lengvų trasų neypač daug, be to, liepa... būtų naivu tikėtis tuščių takų













Dangus tuo tarpu vis labiau niaukiasi, pradeda griaudėti ir žaibuoti – ir kaip tik toje pusėje, į kurią mes einame Netrukus pradeda lyti – iš pradžių tik krapnoja, bet pamažu įsilyja kaip reikiant. Nesvetingai mus pasitinka Tatrai... Ką gi, traukiam iš kuprinių striukes ir plastmasinius lietpalčius (pastarieji – puikus dalykas, apsaugo kuprinę nuo lietaus), ir einam toliau. Eiti per šlapius slidžius akmenis nėra lengva, todėl tikimės, kad lietus netrukus liausis... deja, kai pasiekiam Zamkovskeho chatą, vis dar lyja. Trobelėje pilna žmonių, visi sulėkė slėptis nuo lietaus. Šiaip ne taip randam vietos prie vieno iš medinių stalų kieme (virš jų išskleisti didžiuliai skėčiai, apsaugo ir nuo saulės, ir nuo lietaus), užsisakom arbatos, sudorojam savo sumuštinius (kitoje stalo pusėje sėdinti anglų šeimyna valgo šokoladukus ir kartkartėm su lengvu pavydu žvilgčioja į mūsų sumuštinių dėžutę). Praeina valanda, lietus ne tik nesiliauja, bet vis stiprėja. Nusprendžiam eiti toliau, link Hrebienok, nes nežinia, kiek laiko dar lis.
Papildyta:
Netrukus prieinam Lomnicka vyhliadka – esant geram orui, čia turėtų būti puiku. Dabar gi užsibūti nesinori, nes lietus ir vėl sustiprėja...







Trasoje vis daugėja žmonių, jau tiesiog nebemalonu eiti, nuolat kas nors kvėpuoja į nugarą ir mina ant kulnų. Priėję upę (Studeny potok?) sustojame jų praleisti, bet iš to nieko gero – iš paskos eina vis kiti. Atrodo, ne kalnuose būtum, o kur nors Kauno Laisvės alėjoj - nors ne, Laisvės alėjoj žmonių gal mažiau...





Bet įvyksta stebuklas, ir lietus pamažu liaujasi Kai prieinam Rainerova chata, jau tik krapnoja. Einam į vidų ieškoti kavos, nes nuo šito lietingo oro mus tiesiog prie žemės lenkia Malonus ūsuotas dėdulė pasiteirauja, kokios kavos norėtume, Nescafe oder Turkisch? Aišku, kad Turkisch, kokia dar Nescafe! Įsitaisom su kava lauke, prie visai sauso medinio stalo po didele tankia egle, ir stebim, kaip po karštais saulės spinduliais garuoja šlapia kalnų pieva. Ech, gera tuose kalnuose – ypač kai nustoja lyti

Viešai prisipažįstu: pavydžiu
Paskutinė nuotrauka - fantastinė, bet ir kitos labai labai patinka. Kad aš kada ateityje taip sugebėčiau fotografuoti

Einam žemyn link Bilikova chata. Netrukus prieinam krioklį – Dlhy (Ilgąjį), jei nieko nesupainiojau (kažkaip nelabai man ten aišku buvo, kas yra kas tarp tų Studeny potok - Šaltosios upės - krioklių ).





Šalia tako šliaužioja va toks ryškiai mėlynas padaras, lyg rašalo būtų prisisiurbęs Paskui ir daugiau jų matėm. Bet niekur kitur tokių sutikti nėra netekę



Dar vienas krioklys, bet nesu tikra, kuris čia – gal Obrovsky? Šiaip ar taip, gana smagus ir triukšmingas kriokliukas, ypač iš arčiau – o prieiti prie jo galima labai arti, nes upė čia negili, dugno akmenimis galima beveik iki pat krioklio nusigauti, ką mes, žinoma, ir padarėme Paskui dar ir pakrante iki viršaus užlipome, bet nieko labai įspūdingo nuo viršaus nesimato














Papildyta:
Ilgokai užsibuvę prie krioklio, nusprendžiam, kad į Hrebienok neisim (ketinom leistis į Stary Smokovec ir traukinuku grįžti į Tatranska Lomnica). Dar nesijaučiam pavargę, oras pasitaisė, ir saulė dar gana aukštai, dar tik penkta valanda, taigi sukam mėlynąja trasa link Štart (pirmosios Lomnicky Štit keltuvo stotelės) ir Tatranskos Lomnicos. Dar laukia daugiau nei valanda ėjimo, bet mūsų tai negąsdina. Takelis veda žemyn per mišką, eiti smagu, miškas svaigiai kvepia po lietaus, o svarbiausia – aplink nieko daugiau nėra, tik mes Gal kad jau vėlyva popietė, o gal visi kiti nuo krioklio pasuko link Hrebienok Kaip ten bebūtų, mums ši trasa labai patinka Miške aiškiai matosi prieš keletą metų praūžusio uragano pėdsakai, bet pamažu miškas atsigauna, ir visai smagu eiti per šviesos ir gėlių pilną jaunuolyną.











Į Tatranską Lomnicą grįžom apie pusę septynių. Lengvas apšilimo žygis užtruko daugiau nei šešias valandas, nuėjom bent 10 km, jei ne daugiau. Bet jaučiamės žvalūs ir pilni energijos. Rytdienai planuosim kažką rimtesnio