Aukštieji Tatrai (Slovakija)

Šeštoji diena

Kadangi vakar pailsėjom kaip reikiant, tai šiandienai vėl norėjom rimtesnio kalnų žygio. Vakare pastudijavusi žemėlapį, radau labai neblogą trasą visai dienai: nuo Hrebienok per Velka Studena Dolina kilti iki Zbojnicka chatos (2h30) ir iki Sedlo Prielom (1h10), kitoj perėjos pusėj leistis iki Polskij Hreben (35min), eiti iki Sliezsky Dom (1h25) ir Tatrų magistrale grįžti į Hrebienok (1h25). Septynios valandos ėjimo, 1 km aukščio skirtumas tarp Hrebienok (1285 m.) ir Prielom perėjos (2290 m.). Šiek tiek neramina orų prognozė, nes vėl žada lietų su perkūnija, bet tikimės, kad gal ir šįsyk mums pasiseks Tik dar nusprendžiame pagūglinti Sedlo Prielom, dėl visa ko - kad perėja su grandinėm, jau žinojom. Tai, ką pamatome nuotraukose, priverčia suabejoti šios trasos tinkamumu mūsų komandai ir ypač jos jauniausiam nariui Uolų siena šioje perėjoje daug aukštesnė, eiti reikia ne tik grandinėm, bet ir geležiniais į uolą įmontuotais laiptais, ir žiūrint nuotraukas atrodo, kad reikia ir fizinės jėgos turėti, norint šią perėją įveikti – mūsų vaikiui jos gali ir neužtekti, o ir mes su broliene nesam tikros, kad neišsigąsim ir pajėgsim pereiti Gali būti ir taip, kad tose nuotraukose viskas atrodo baisiau negu iš tikrųjų yra, bet visgi galiausiai nusprendėme nerizikuoti Į Tatrus tikrai dar sugrįšime, gal net kitąmet, per tą laiką ir mūsų jaunasis žygeivis paūgės ir sustiprės, ir viskas bus paprasčiau. Dar, tiesa, mąstėm apie variantą dalintis per pusę ir visą trasą eiti tik mudviem su broliu, bet kažkaip niekaip toks planas nekėlė entuziazmo. Galiausiai sutarėm eiti iki Zbojnicka chatos, nuo ten gal dar kiek palypėti aukštyn, o brolis, jei turės noro ir sveikatos, galės ir iki pačios perėjos užlėkti, patikrinti, kaip ten yra su tom grandinėm Mes gi jo palauksim chatoje, o paskui visi kartu leisimės atgal iki Hrebienok.

Išsiruošėm iš namų nelabai anksti, ir iš Hrebienok pajudėjom jau beveik vienuoliktą. (Ech, reikėjo anksčiau išsikrapštyti... ). Į Hrebienok iš Stary Smokovec kėlėmės traukinuku, pirkom bilietą į abi puses (nors nebuvom tikri, kaip leisimės žemyn, traukinuku ar pėsčiom), nes skirtumas tarp bilietų kainų buvo labai nedidelis, gal pora eurų, jei viršuje būtume sugalvoję visgi pirkti bilietą žemyn, būtų kainavę daugiau.

Nuo Hrebienok stotelės iki posūkio ties Rainerova chata veda geras platus žvyro keliukas mišku apaugusio šlaito pakraščiu – vienas malonumas tokiais takais eiti, bet turbūt dėl to ir žmonių gausybė. Kitoje slėnio pusėje į padangę kyla Lomnicky Štit... vis dėlto gal ir neblogai būtų ten pakilti, bet šis planas jau tikrai liks kitiems metams



Ties kryžkele virš Rainerova chatos visi išsiskirsto kas sau – aukštyn per mišką, link Zbojnicka, pasuka vos keletas, tame tarpe ir viena lietuvių pora, su kuriais vėliau miške paplepėjom apie šį bei tą, bet jie ėjo daug lėčiau už mus, taigi netrukus atsisveikinom.



Iš pradžių takelis eina per tankų mišką, gana stačiai kildamas aukštyn palei sraunų upeliuką (gal Studeny potok?), paskui prasideda atviresnės vietos, apaugusios žemomis kalnapušėmis.













Galiausiai išeiname į jau pažįstamą iš ankstesnių trasų Tatrų peizažą – statmenos uolų sienos, didžiuliai akmenynai ir reti žalumos plotai.




Papildyta:








Pamažu kylame vis aukščiau, ir Velka Studena Dolina atsiveria visu savo grožiu...










Papildyta:
Kažkur už tų žalių kalnagūbrių – Zbojnicka chata ir Prielom perėja...







Ir vėl prieiname grandinių ruožą – bet mes jau asai, šitos grandinės mums tik juokų darbas









Išeiname į didžiulę plynaukštę. Dar laukia kopimas į kalnagūbrį, bet pirmiausia norisi pasėdėti ant šlaito, pasidairyti aplink, pasiklausyti upeliuko čiurlenimo... čia taip gražu






Papildyta:

Pradedam ropštis į kalnagūbrį, ir labai tikimės, kad chata jau netoli, nes dangus vis labiau tamsėja...







Užkopę ant kalnagūbrio, pamatome, kad už jo – dar bent vienas, o mes taip tikėjomės, kad jau ir chatą netoliese pamatysim... Šalia – mažutis kalnų ežeriukas. Dar suspėju jį nufotografuoti, ir pradeda lynoti





Tikėdamasi, kad lietus tik pakrapnos ir nustos, netraukiu striukės, ir netgi fotoaparato nepaslepiu į kuprinę, tiesiog užsimetu plastmasinį lietpaltį ir einu toliau. Kompanija elgasi taip pat. Deja, lietus šįsyk nejuokavo – per kelias minutes įsilijo kaip reikiant, ir netrukus jau pylė kaip iš kibiro. O chatos dar net nesimato... Ėjom iki jos dar gal 20 minučių, o gal ir daugiau. Takas status, akmenys šlapi ir slidūs, vėjas bloškia lietaus gūsius tiesiai į veidą, šiek tiek toliau, bet vis dėlto nesmagiai arti, žaibuoja ir griaudėja, dar gerai, kad ne tiesiai virš galvos... Labai nemaloniai prisimenu tą trasos gabaliuką – nuotykis, žinoma, bet būčiau galėjusi ir be jo apsieiti O čia dar ir vėl grandinių ruožą priėjome – didžiulės glotnios uolos, ir dar šlapios... mažai džiaugsmo buvo palei tas grandines eiti. Bet jau kai pasimatė chata, tai taip apsidžiaugėm... Nors iki jos dar geras gabaliukas buvo likęs, o lietus nei neketino liautis.

Pasiekėm chatą visiškai sušlapę, ypač kelnių apačias tai visai rimtai išgręžti reikėjo. Padžiovėm savo lietpalčius ant gonkelių ir nėrėm į vidų.



O viduje – smaguma Didelis šiltas kambarys, vienoje pusėje kūrenasi židinys, prieš jį džiūsta šlapi rūbai ir batai (ne mus vienus lietus užpuolė...), ilgi stalai nusėsti žygeivių, visi valgo, geria alų ir arbatą, šnekučiuojasi... toks gerumas apėmė, iš lietaus merkiamų nesvetingų kalnų papuolus į šią jaukią oazę

Kambarys atrodė pilnas, bet visgi radom vietos prie vieno stalo (kitoje pusėje sėdėjo keturi vaikinukai) ir puolėm prie langelio aiškintis, ko valgyt duoda. O duoda labai skanių dalykų - kopūstienės ir kepto sūrio. Entuziazmo pagauti, užsisakėm ir vieno, ir kito. Ir dar alaus. Persivalgėm juodai, bet tuo metu atrodė, kad ir keptą paršiuką vienu prisėdimu sudorotume Sėdim sau, palaimingai srebiam baisiai skanią kopūstienę, persimesdami viena kita replika, du vaikinai kitoje stalo pusėje šnekasi lenkiškai, trečias sklaido lenkišką žurnalą, ketvirtasis tyli. Po kurio laiko tas tylenis klausia lietuviškai: tai iš kur atėjote? Vos nepaspringom – buvom tikri, kad jie visi lenkai, o pasirodo, du lietuviai Pasikalbėjom su jais taip fainai, apsikeitėm žiniom ir įspūdžiais apie nueitas ir planuojamas trasas... ak tie kalnų mylėtojai, smagu su jais bendrauti Vyrukai kaip tik buvo nusileidę nuo Priečne Sedlo (pakilę ten pro Terycho chatą) ir nuo Zbojnicka chatos ketino leistis žemyn, atgal į Hrebienok. Sprendžiant iš nuotraukų internete ir tų, kurias jie mums parodė, Priečne perėja dar sudėtingesnė nei Prielom, bet jie mus įtikinėjo, kad mes tikrai lengvai ją įveiktume. Na nežinau, gal... šiaip ar taip, tikrai ne šiandien

Lietus tuo tarpu aprimo, taigi užsisakėm kavos ir išėjom į lauką, nors kiek pasidairyti aplinkui. Deja, nespėjom dar kavos išgerti, o jau vėl pradėjo lyti. Kelias nuotraukas spėjau padaryti, bet minties pasivaikščioti aplink teko atsisakyti...








Papildyta:


Į chatą atėjom šiek tiek po dviejų, ir praleidom ten beveik pusantros valandos, bet lietus per tą laiką taip ir nesiliovė Nusprendėm, kad nebeverta ilgiau laukti (naujieji pažįstami jau buvo išėję, o miške sutiktoji lietuvių pora pagaliau irgi pasiekė chatą), reikia leistis žemyn, kad ir lyja. Plano eiti toliau link perėjos broliui teko atsisakyti – per tokį lietų nelabai yra prasmės ten eiti, juk vis tiek po to teks grįžti atgal, o takai šlapi,akmenys slidūs... Žodžiu, užsidedam chatos antspauduką ant savo žemėlapių (ši chata, beje, pagal aukštį trečia Tatruose – 1960 m.) ir iškeliaujame.

Per lietų leidžiamės žemyn, aplink be galo gražūs kalnai, bet nei pasidairyti kaip reikiant, nei juo labiau kažką nufotografuot – jokių šansų Eiti šlapiais akmenimis sunku, atsipalaiduoti negalima nei sekundei, turi su kiekvienu žingsniu žiūrėti, kur koją statai. Nepaisant viso atsargumo, ant didžiulio akmenim nusėto šlaito paslystu ir šiek tiek pasiridenu žemyn Nedaug, ir be jokių rimtų pasekmių, bet iš paskos ėjusi brolienė sakė, kad baisokai atrodė Atsikeliu, paeinu kelis žingsnius, ir vėl paslystu. Na kas čia dabar???? Iš piktumo apsižliumbiu ir prisėdu tiesiai ant šlapio akmens, pailsėti ir užkrimsti šokolado, gal nuovargis sumažės. Gal ir padėjo, nes daugiau tą dieną nebegriuvinėjau

O lietus niekaip nenorėjo liautis - negana to, slėnio pakraščiais, aplink kalnų viršūnes, vėl ėmė švaistytis žaibai Nejauku truputį buvo, bet kur dėsiesi, nepasiliksi gi plynam akmenų lauke per audrą, reikia kažkaip leistis toliau, nors ir baisoka Kai kitą dieną ant kalno šlaito vėl sutikome tuos du vaikinukus, su kuriais kalbėjomės chatoje, jie papasakojo, kad šitos audros metu ant Slavkovskio viršukalnės žaibas nutrenkė 18-metį belgą. Kainai negailestingi...

Pagaliau nusileidome iki kryžkelės prie Rainerova chatos, nuo čia iki Hrebienok jau tik ranka paduot. Mano kojos, matyt, pasiilgę normalaus lygaus tako, tiesiog pačios savaime leidosi eiti – ėjau vis greičiau ir negalėjau sustoti, Ir taip gera buvo, dar niekad greitas ėjimas man nėra suteikęs tiek malonumo

Kai apie šeštą valandą pasiekėm Hrebienok, lietus pagaliau truputį aprimo. Apačioje driekėsi didžiulis žalias slėnis, apkraštuotas tamsių eglių viršūnių, virš jo kybojo grėsmingi lietaus debesys. Gražu be galo, ir taip svaigiai kvepia šlapiais eglių spygliais... Gaila, kad lietus šiek tiek sugadino žygį, bet vis tiek kalnuose smagu, net ir per lietų







Keltuvo stotelėje dar išgėrėm kavos, pribaigėm šokoladą, o sumuštinius, kurių taip ir nepalietėm (chatoj nebepajėgėm, prisivalgę kopūstienės ir sūrio, o leidžiantis žemyn, ne sumuštiniai galvoj buvo), nusprendėm pasilikti vakarienei. Vienu iš paskutinių tos dienos traukinukų nusileidom į Stary Smokovec ir vėl per lietų patraukėm namo. Pakeliui dar mėginom pasivyti didžiulę dvigubą vaivorykštę...





O štai šitaip atrodo ką tik lietaus gavusiu objektyvu nufotografuoti kalnai...



Ne pati geriausia diena šiandien gavosi, o vis dėlto... buvo smagu

[Vakare pastudijavusi žemėlapį, radau labai neblogą trasą visai dienai: nuo Hrebienok per Velka Studena Dolina kilti iki Zbojnicka chatos (2h30) ir iki Sedlo Prielom (1h10), kitoj perėjos pusėj leistis iki Polskij Hreben (35min), eiti iki Sliezsky Dom (1h25) ir Tatrų magistrale grįžti į Hrebienok (1h25)]

Labai gaila, kad nepavyko jums sitas marsrutas. Kaip tik dabar daugiausia apie tai svarstau. Buvau planaves eiti nuo Terycho chatos iki Zbojnicka chatos (kaip tie vaikinai is tavo reportazo), o tada per Velka Studena Dolina grizti iki Hrebionok. Bet pastudijeves zemelapius, galvoju kad gal uztektu laiko ir jegu praplesti marsruta ir nuo Zbojnicka chata leistis dar iki Polsky hreben, o tada grizti per Silezky Dom (kaip planavote jus). Pagrindinis klausimas buvo del numatomu vaizdu, graziau Velka Studena Dolina, kurios nepamatyciau, ar atkarpa nuo Polsky Hreben iki Silezky Dom. Labai apsidziaugiau perskaites jusu planus ir tikejausi, kad tavo reportazas pades apsisprest, taciau matau kad grizus tau paciai reiks papasakot

Taigi, nepasisekė mums šįkart... bet tai nieko tokio, kitam kartui liko puikus maršrutas Lauksiu tavo pasakojimo apie šią trasą, ir ypač apie tas baisiąsias perėjas

Tikrai manau, kad esant geram orui, ramiai spėtum per vieną dieną nueiti ilgesniąją trasą, su abiem perėjom. O jei labai norisi pamatyti ir Velka Studena Dolina, tai gali nuo Zbojnickos nusileisti iki plynaukštės po ežeriuku, tada grįžti atgal ir eiti iki Prielom. Nes ta pati gražioji slėnio dalis man būtent čia buvo - vaizdų, kuriuos matėm kylant iki šios plynaukštės, matėm ir kitose trasose. Va iki čia nusileisti užtektų (greitam ėjikui valandos sočiai užtektų pirmyn-atgal, su pasisėdėjimu nusileidus )

Kaip tik sitos nuotraukos strigo Aplamai, jau pirma norejau pasakyt: nebusiu banalus ir nesakysiu, kad tavo nuotraukos grazios, pasakysiu kitaip: manau, kad tu labai gerai "jauti" kalnus
Manai tikrai galima spet? O kaip zinot kur ta plynaukste?, ar orientuotis apie puse valandos nusileidimo nuo Zbojnickos?

Ačiū

Juokauju , nu nesu išradinga sakydama komplimentus

Eiii.... Zmones.. Nebukit tokie jautrus.. Nenorejau nieko izeist.., tik norejau, kad Jurzole pasijustu isskirtine..

o koks tas įsižeidimo jaumas...
Tokio seniai nebeturiu

Uztat tu labai gyvai, paprastai, ir siltai bendraujanti Cia tau

Ačiū

Ką jau ką, bet, stopkaime, komplimentus moki sakyt

Aciu Kalnus labai myliu, gal tai atsispindi ir nuotraukose...

As nezinau, kokiu greiciu tu eini - jei kaip mano brolis (tas tai eina kaip tankas ir niekad nepavargsta ), tai tikrai spesi ir dar laiko liks, o jei kaip as, kas pusvalandi griunant pailset, tai tikrai nespesi Bet siaip jau turetum.

Matai, mes iki Zbojnickos ir kilom, ir nuo jos leidomes per lietu, tai tiksliai sunku nupasakot, bet siek tiek zemiau chatos yra toks ilgas ezeras (jis taip ir vadinasi - Dlhy pleso), yra jo nuotrauka reportaze. Palei ta ezera slaitu leidiesi zemyn (ir grandiniu ruoza ten praeini, ant tokiu dideliu gulsciu uolu), ir zemiau bus dar vienas, mazesnis, ezeriukas (tas, prie kurio mus lietus uzpuole - is virsaus nusileides ji matysi butent tokiu kampu, kaip antrojoj nuotraukoj). Praejes ta ezeriuka, labai akmenuotu taku nusileidi nuo kalnagubrio ir tada jau esi tame slenyje, kur nuotraukose. Per viduri teka upeliukas, per ta upeliukas medinis tiltelis permestas. Ten ir bus ta pati grazioji trasos dalis, tarp Zbojnickos ir Hrebienok. Zemiau - nieko ypatingo.


Nu dekui... pasijutau


Tai jau...

Oi, jus mano fainuoles
Ta vieta tikiuosi rasiu Ir marsruta zinok, tavo deka, Jurzole, pakoreguosiu