QUOTE(virga @ 2014 04 02, 09:43)
Sutinku. Ne visi/visos gali viska, absoliuciai viska dasakyti. O, ir kartais tas dasakymas nieko nekeicia. Zmones skirtingi. Kas vienam tabu, kitam ne. Kas vienam normalu, kitam jau nepagarba.
Sutinku, kad žmonės skirtingi, bet nesutinku, kad sakymas nieko nekeičia. Kaip tik - nesakymas viską keičia. Kiek esu draugavusi su vaikinais, tai tie, kurie sako ir tie, kurie nesako - kaip diena ir naktis. Su tais nekalbančiais išvis sunku ištverti... brrr... ir kas tuos vyrusa moko viską savyje užsispausti???
QUOTE(žieduotoji @ 2014 04 02, 13:12)
Turiu draugę kurią jau užkniso rutina, ji rašo savo vyrui meilės laiškus, kviečia jį į pasimatymus. daro daugybę dalykų, o vyrui tai nė motais. Nekaltinu nei vienos pusės, abu kažkur kažką praleido, bet jei nori kažką pakeist iki pagundos-prieskonio tai reik imt ir keist.
Kokia šaunuolė draugė, o vyras - kelmas. Bet... gal reikia vyro paklausti, KO JIS NORI? Nes kas patinka mums, gali nepatikti kitam. Ir vėl reikia kalbėtis

)
QUOTE(žieduotoji @ 2014 04 02, 13:26)
Aišku kad sako, bet juk kaip visada vyrai uždaresni, mažai kalbančių apie jausmus,emocijas. lankiau nesenai psichologijos kursus ir viena iš temų buvo jausmai, jų įvardinimas ir išsakymas kas tuo metu vyksta su manimi kai tai jaučiu. Tai ten buvę vyrukai ir raudo ir balo kai reikėjo įvardint kas vyksta. Jiems paprasčiau pasakyti, gerai, blogai.
Bet įvardijo tie vyrukai, ar tik išbalę sėdėjo? Manau, kad daug priklauso nuo noro, ne tai, kad nemoka išsakyti jausmų, o nenori
QUOTE(pasikeitusi @ 2014 04 03, 08:45)
Sutinku. Bet na, turint omeny zmogiska polinki i silpnybes... tikrai maloniau pasimatymas su meiluze/iu, negu su psichiatru
Ir... na kai jau ta aistra zmones uzplusta, tai net i galva nesauna tuo metu ieskoti savyje asmenybes sutrikimu.
mėgstu šitą temą, visąlaik prisijuokiu

tikrai, kur jau čia palyginsi meilužę su psichologe :DDD
oi, ir dar kaip šauna ieškoti savyje visko, ko nepametei, nes juk supranti, kad neturėtų ta aistra plūsti.
QUOTE(pasikeitusi @ 2014 04 03, 08:56)
taip taip taip, tikrai taip. bet reikalas tas, kad dalis zmoniu isvis nepripazins turintys savyje kazkokiu problemu, dalis pripazins, bet jas nustums atgal i giluma. dalis blaskysis ir galynesis su tais demonais.
o kad taip visi
bledes klusniai rikiuotusi prie psichikos sveikatos centru- utopija yra
jei mus nuo vaikystės mokytų ieškoti pagalbos reikalui esant, o ne vaidinti didvyrių/didmoterių, tai ir patys apie savo problemas atvirai kalbėtume, ir į specialistus kreiptumėmės. nors man atrodo, kad jau vien atviro pasikalbėjimo (laiško sau ar dienoraščio parašymo) dažnai užtenka, kad rastum teisingą kelią neskaudindamas aplinkinių ir negriaudamas šeimų