Aklas šuo

Sveiki,
Lyg ir nemaciau tokios temos, tad uzvedu nauja...
Noreciau sulaukti pasakojimu, komentaru, patarimu is zmoniu, kurie turi aklus sunis?
Beabejo, pagooglinus randu daug straipsniu, patarimu, taciau noretusi isgirsti atsiliepimus zmoniu, kurie su tuo susiduria kiekviena diena.
Situacija tokia:
Turiu 4m labradora ir jau seniai svajoju apie niufaundlenda. Siandien pamaciau skelbima, kad prieglaudoje yra atklydes suauges, zilstelejusiu snukuciu, aklas...niufaundlendo misrunas (nedristu sakyti, kad niufaundlendas, nes dokumentu suniukas tikrai neturi, o ir gyvai jo dar nemaciau). Paaiskejo, kad suniukas neseniai isgelbetas is grindos ir dabartiniai jo seimininkai laike ji prirista kieme, is kur jis isigudrino pasprukti ir matyt pasiklydo... Kadangi suo aklas, ramaus ir draugisko budo - manau jam labiau tinkama butu gyventi salia zmogaus, namuose, o ne kieme tamsoje ir vienatveje... Ryt vaziuosiu pabendrauti su juo ir bandysiu pasiimti globai jei sutarsim ir nekils problemu, nes namie bus du patinai...
mano pagrindinis nerimas - kaip akli sunys reaguoja i keliones, naujas vietas? ar tai nesukelia jiems diskomforto? gal kas turite patirties su suaugusio ir aklo suns "ivaikinimu"?

Čia bandykit pasiskaityt
http://taksuforumas....topic.php?t=658

gal atrasit ką naudingo.

Dekoju uz nuoroda, DIVA, tikrai idomiu patarimu yra. bet niekas nekalba apie keliones su aklu sunim. ar galim vazinet savaitgaliais i gamta, i svecius? ar daznas aplinkos keitimas aklam suniui kels nerima?

aš manau, kad jei šuniukas jus pamils ir prie jūsų prisiriš jam bus gera visur, kur bebūsite jūs. Kaip ir pati parašėt, kad toks šunelis turėtų būt šalia žmogaus, o ne tamsoje ir vienatvėje. Labai tikiuosi, kad viskas bus gerai, susidraugausit ir pagaliau tam vargšeliui pasibaigs tas košmaras. Smagu, kad yra tokių žmonių kaip jūs Parašykit kaip sekėsi

Labas
as ga ir nelabai patarsiu,nes mano situacija ne visai tokia auginam is Penktos kojos globoti paimta kalyte,ji visiskai kurcia,ir mato gal 20%,namie pripratusi orentuojasi puikiai,tamsoj jau nemato,mes gyvenam bute tai nesti reikia jau laiptais,o uzlipt uzlipa ji sviesu,tik naujas daiktas padetas ne vietoj sutrugdo kartais kiek teko skaityti,tai suo aklas pripranta,jums butu lengviau,girdetu..
musu suo kaip visu tik sunkiau mums,o jai manau viskas gerai :ax:meiles ir rupescio tereikia

sekmes

As turiu akla ir kurcia takse, tai va ji tikrai prastokai jaucias naujose vietose, bet jai dvigubas diskomfortas del orientavimosi. Tiesa, masinoj vaziuot jai patinka. Na, o savam kieme jaucias puikiai, dar ir kates sugeba pavaikyt. Kalytei 14,5 metu, apako lygiai pries metus.

Pas mano tėvus gyvena 10,5 metų ale VA. Prieš gerus 1,5 metų pradėjom pastebėt, kad šuniui diskomfortas darosi išeit su kitais šunimis į parką ar už teritorijos ribų. Kieme viskas buvo gerai. Tačiau... Šią vasarą, matyt, stipriai prastėja. Eidama užkliūna už padėto kibiro, trinkteli eidama į voljerą, anądien įkrito į upelį, tekantį pro namus... Atrodo, net elementarūs daiktai, kurie yra savo vietose, jai kartais trukdo. Jei kvieti vardu vieną kartą, tai su dideliu noru atbėga ton pusėn, bet, jei nepakartoji kvietimo dar du-tris kartus, pralekia pro šalį už kokių 2 metrų... Apie pasivaikščiojimus ar keliones jau galim nebesvajot - jai sunku, o stresuot šuns be reikalo nesinori. Nauji žmonės ar šunys namuose - lygiai toks pat stresas jai. Juos įsivaizduoja kaip grėsmę ir ginasi.
Nors, kita vertus... ant kėdės sugeba užlipt ir atsisėst net be kvietimo Taigi, viskas, ką ji veikia dabar - kai žmogus yra kieme, vaikšto palaida aplink. Džiaugiasi žmogaus draugija senatvėj

Nežinau ar padės, pati aklo šuns neauginau, bet prieš kelis metus važinėjau pas žmones auginančius tokius šunis, nes rašiau straipsnį apie tai, tariausi ir su veterinarais, ir su dresuotojais. Tai ką galiu pasakyt, šuo ir šiaip blogai mato, rega nėra svarbiausia jo juslė, nejudančius objektus jis labai blogai mato ir sunkiai skiria, tuo tarpu puikiai pastebi judančius. Tad regos netekę šunys, ypač jei tai ne pirmi metai, o jau senai, ar nuo mažumės jaučias gerai ir net puikiai, savoje aplinkoje jie orentuojasi taip, kad net nepasakytum apie jų negalią, dėl kelionių, taip čia sudėtingumo yra, bet jei jūs padėsite šuniui, jam tai patiks ir viskas bus puiku, nes normalus šuo mėgsta keisti aplinką. O pagalba čia paprasta, tiesiog vestis jį pririštą ir neskubant jam leisti susipažinti kitų juslių (uoslės, lytėjimo) pagalba su aplinka, nepaleisti pačio sau vieno to daryti. Juo lab veislė apie kurią kalbat nėra labai jau judri ir aktyvi, deganti, tad tai dar labiau palengvina tokius dalykus. Mano nuomone-jei noris, tai drąsiai pirmyn, aklumas tikrai nebus kliūtis jūsų bendravime. Visi žmonės su kuriais bendravau rašydama, šunys, jie tikrai labai nejaučia augintinio negalios, gyvena normalų gyvenimą su kelionėmis ir pasivaikščiojimais

Mano giminės šuo, apako ir apkurto kai jam buvo 14 metų. Mirė būdamas 15,5, nes progresavo vėžys. Namuose kur pažįstama aplinka dieną orientavosi gan neblogai, braukdamas kūną siena pasukdavo kur reikia, kartais deja nulįsdavo už televizoriaus ar supainiodavo lauko duris su sandėliuko durimis. Kai kas pareidavo namo (teko prižiūrėti pora dienų nes šeimininkai atostogauti buvo išvykę), tad netgi man parėjus į jų namus jausdavo kad kažkas atėjo ir atslinkdavo pasitikti vizgindamas uodegą, kartais vietoj galvos subiniuką atkišdavo, bet vos palietus greitai atsisukdavo snukučiu. Sunkiau būdavo naktį, girdėdavosi kaip naktį jis vaikšto po parketu išklotą koridoriu: cak cak cak, nerasdavo įėjimo į virtuvę, todėl šeimininkai keldavosi ir nuvesdavo prie bliūdo su vandeniu, kad galėtų atsigerti. Kai apako nebelipdavo miegoti ant lovos, lova gan aukšta buvo, būdavo sunku užšokti ir matančiam, o aklam dar ir pavojinga. Lauke net atleistas nuo pavadžio eidavo šalia šeimininko, jei pasijusdavo pasiklydęs sustodavo, tereikia jį paliesti ir jis vėl pasijusdavo geriau. Einant su pavadžiu karts nuo karto šunį paliesdavo kad žinotų jog viskas gerai, arba nukreipdavo į kurią nors pusę, kad neatsitrenktų kur nors, ar šiaip pakeisti ėjimo kryptį. Žinoma daugiausia šuo dirbo uosle ir lytėjimu, nosies nuo žemės beveik lauke nepakeldavo. Iš jo elgesio nesimatė kad jis jaustų nežmonišką diskomfortą būnant aklu ir kurčiu, tačiau vis tiek atsitrenkdavo namuose ir į sieną ir į stalo koją, lauke į šiukšliadėžę kokią ar nuvirtusį kelmą. Naujoje vietoje jo nepaleisdavo nuo pavadžio, kalbant apie lauką, nes jis pats nepatogiai jausdavosi, inkšdavo ir tyliai lodavo, bet pririštas ant ilgo pavadžio vaikščiodavo kiek siekia pavadėlis ir jausdavosi užtikrintai. Svetimuose namuose imdavo viską uostyti ir šliaušti aplink kampus, kad įspūdį susikurtų, tada pasijusdavo laisviau. Tik noriu pasakyti kad reikia įprasti ir išmokti skaityti ir reaguoti į šuns ženklus. Prie visko priprantama ir galima gyventi pilnavertišką šuns ir šeimininko gyvenimą Tad linkiu sėkmės ir priimti teisingą sprendimą.