Gal turit kokių patarimų dėl puodo reikalų?
[/quote]
Sako, kad autizmą turintys vaikai mokosi geštaltais. Mano sūnus išmoko daryti ant puodo per 1 dieną, būdamas 3,5 metų amžiaus. Iki tol iš tolo vengė puoduko, klozeto ir, rodos, neitin domėjosi, ką kiti ant jo veikia. Dabar mąstau - galbūt mes kelis kartus prašėm, kad sesė ant puodo darytų ir gyrėm ją. Bet aš nebuvau ta mama, kuri sodino ant puoduko, kai tik vaikas sėdėti išmoko ir pan.
Buvau visiškoj nevilty. Ypač kai vaikis pradėjo nusimaudinėti pampą pats. Taigi, o tada vieną vakarą jis staiga atsisėdo ant puoduko, pasisiojo, paėmė puodelį, nunešė į vonią ir klozete išpylė. Jau nežinau, ar tą, ar kirtą dieną jis sėdėjo įvairiom pozom ant klozeto ir atlikinėjo reikalus. Taigi, stebuklingu būdu susivedė kažkokie "galai" smegenyse, ir va. Žinoma, avarijų būna sočiai, visokio pobūdžio. Bet su pampais jau vis tiek atsisveikinom suvisam.
Esu klausiusi videoįrašų apie puoduko reikalus puslapyje
http://www.autismtreatmentcenter.org/
Kadangi apie pačią programą čia pasakojama gana glaustai, tik iš vienos mamos duodamo interviu supratau, kad tėvai tarsi bando vaikui duoti žinią, kaip gerai atlikinėti gamtinius reikalus WC, taigi, jie kviečiasi ir vaiką kartu, šaukia valio, džiaugiasi ir pan. Gal kažkam tai atrodys beprotiška, bet katais verta elgtis beprotiškai, kai nebežinai jokių "protingų" metodų.
Mums gal buvo paprasčiau, nes namie yra vyresnė sesė. Tai va tokie pasidalijimai... Sėkmės ir kantrybės!