9.00 val. Važiuojam visi, Ameliukė, mano stebuklinga pirmagimė, mano tėvai (mūsų Tėtis misijoj). Radijas groja smagią muziką, pritariamai traukiam dainas su dukryte. Čia pat ji nulūžta, o aš dar speju nusilakuoti nagus.
10.00 val. Įvairuojam į KMUK, tenka palūkėt Daktarėlio, Ameliukė foje savimi užpildo visą erdvę! Laksto, sukasi ratu, dainuoja viską, ką prisimena. Sušyla, nuvargsta, pailsi ir vėl lekia, lekia, lekia... Grožiuosi ja, o ir stebiuosi, kiek energijos vaikas turi, glostau pilvelį ir megaujuosi švelniais bum bum.
11.00 val Daktarėlis mane apžiūri echoskopu, mano Žvaigždutė jaučias gerai, galvytė jau įsistačiusi, vandenų norma, virkštelė vis dar apie kaklą, na, bet esu nuraminama, kad tai dažnas reiškinys, pavojaus mažylei nėra. Po apžiūros ant kėdės paaiškėja, kad atsidarymas tik pora cm, tikrai nepanašu, kad greit gimdyčiau, organizmas dar visiškai tam nepasiruošęs. Nutariam, kad jei veikla per antradienį, trečiadienį neprasideda savaime, susitinkam ketvirtadienį iš pat ryto, gimdysim su skatinamaisiais.
Apie 13.00 val ramiai išriedam iš Kauno, namuose dar užsukam į parduotuvę, neskubėdami apsiperkam, grįžtam namo, dar spėju brūkštelt SM merginoms, kad ramiakas, šiandieną tikrai negimdysiu.
16.00 val griūnu nusikalusi į lovą, noriu nusnausti, bet jau karšta, ne tas žodis, ore tvyro toks tvankumas, kad, atrodo, vos prakvėpuoti galiu.
Greitai man parūpinamas ventiliatorius, tas šiek tiek palengvina gyvenimą, lyg snūstelėjau kažkiek, bet kažkokie keisti skausmeliai užeina, nesureikšminu jų, nes kentėt galima ir jie reti, nereguliarūs, tad sąžiningai nurašiau juos, kaip paruošiamuosius sąrėmius.
17.00 val toptelna, kad vis tik dažnokai kietėja pilvukas, pamaudžia stipriau, tačiau Dakterėlis perspėjo, kad taip gali būti, todėl ramiai sau imu lapelį ir tiesiog įdomumo dėlei mėginu rašytis laiką, hmmm 7-9 min.Ai, normaliai čia viskas, PARUOŠIAMIEJI.
Susirašau su MB internetu, papasakoju, kaip smagiai diena praėjo, negimdom dar, aptarinėjam planus, prisimenu Ameliukės išdaigas per dieną, abu dar pasijuokiam, pasidžiaugiam ja...
18.00 val Guliu, rašausi laiką... tie patys intervalai išlieka, 7-9 min, kentėti galima, pasivaikštau, išeinu į lauką, tvakumas nerealus, dangus pranašauja audrą, laukiu jos, bus gaiviau. Mėgstu vasaros audras, griaustinį, žaibus, lietų...
Bet grįžtu į namus, čia geriau, ventiliatorius šiandieną mano geriausias draugas.
19.00 val PARUOŠIAMIEJI sąrėmiai jau kažkokie nejuokingi darosi, kenčiu dar, nes vis dar tvirtai tikiu, kad negimdau. Mama dar sako, gal paskambink, vis tik Daktarėliui, sakau, nėra reikalo, GI ČIA PARUOŠIAMIEJI SĄRĖMIUKAI
...Kam žmogų be reikalo trukdyt, juk buvom ryte, sakė, kad nieko čia tokio, jei pamaudens, lai maudena, ir pakentėt reikės. TAI IR KENCIU20.00val Jau jaučiu, kad kai užeina sąremis, aš ne tik kad jau aimanuoju, bet jau ir keikiuos, kaip geras sapožnikas Tėtis su Mama tik susižvalgo reikšmingais žvilgsniais, Mama dar karta priplaukia, ir taip atsargiai, didelėm akim žurėdama klausia, gal pasuk, vis tik, nu sakau, ok...
Paskambinu Daktrėliui, pranešu, kad skausmai kartojasi kas 7-9 min, sako, na, šiaip 7-9 min tarpas dar nėra daug, todėl gal verta luktelti šiek tiek, nes praktika rodo, kad neretai tokiais atvejais veikla sustoja, todel degintis, važiuoti i Kauna (atstumas, kurį reikės įveikti 60km) dabar ir paskui nuvažiavus sužinoti, kad dar negimdai nesinorėtų, sako, jei stiprės skausmas, tarpai bus mažesni tarp sąremių, skambink, ir žinoma, nieko nelaukus, lėk į Klinikas.
OK.
Laukiu.
KENČIU... (naivuolė)
Bet kai jau apie 21.00 val ėmiau kratytis visa kaip epušės lapelis iš skausmo, nuejau į wc sėdžiu ir jaučiu, kad standintis noris, toptelėjo galvon O, MAMA, AŠ JUK GIMDAU''
Iškart kažkodėl prisiminiau visas tas kraupias istorijas, kur moterys nespėja iki ligoninių, gimdo wc, voniose...Ne, mąstau, tak dėlo ne pojdiot!
Einu iki kambario telefono imt ir pakeliui vėl tooooks užeina sąremis, kad po jo pykina juodai, Mama atlekė, padėjo kibiriuką, išsivėmiau kaip dera, paskambinau Dakterėliui, susakiau visą situaciją ir gavau palaiminimą, VAŽIUOK.
Tuomet nuėjau į dušą, su Mamos pagalba nusiprausiau, apsirengiau...Tokių dainų šitas dušas dar negirdėjo
Apie 22.00 val prasidėjo audra. Dangus su žemėm maišės, kaimuke tas kažkaip labai ryškiai jautės, stiprus vėjas, lietus toks, kokio seniai nemačiau, dangus mirksėjo visas, tai šen tai ten žaibų blykstės nušviesdavo visą apylinkę...Gražu, dar pamaniau, gimdysiu per audrą, taip mėgiamą vasaros metą.
Žaibuoja, griaudėja, lyja kaip iš kibiro...Oras net kvepia...Kažkodėl šitus dalykus taip aiškiai pamenu, traukiau orą pilna krutine...
Esam prieškambary, rengia Ameliukę, o ji mane mato sąrėmio metu (aš jau aimanavau kaip reikalas) ir išsigandus klausia, kas man yra. Kažkuris iš tėvų pasakė gražiai, kad mamytei pilvukas skauda... ji ėmė verkalioti, tada supratom visi - bloga taktika
Kai užėjo kitas sąrėmis, ji vėl, žiūriu, raukia veiduka, tempia lūpytę, sako, mama, viskas, bus geliai ..glosto man pilvuką ir tą sako... Atsakau, man neskauda, Ameliuke, aš tik dainuoju ji iškart pagyvejo
Pakėlė antakius ir tokiu žvaliu balsesiu mama pesenku pajot!Na ir kai tik užeidavo vėl sąrėmis, ji jau taip nereagavo skaudžiai, nestresavo...
O vėliau prasidejo linksmoji dalis.
Nuo skausmo jau vos paėjau, prieškambary ant kilimo stovejau ant keturių, kol rengės Ameliukė, Tėtis prie pat slenksčio privarė mašiną, pila kaip iš kibiro, tiek skersai, kad kala vanduo tiesiai i duris, ne šonuose kur, bet tiesiai i duris! Per porą minučių, kol Tėtis privarė mašiną, įlipo/išlipo iš jos, sušlapo kiaurai.
Todėl bent 5 minutėlės norėjos luktelt, kol nors trupučiuką apstos lietus...Lietus kiek aprimo, Mama su Ameliuke sėdo į mašiną, o man vėl užėjo gėris, todėl mudu su juo likom, aš keturpesčia rėkiu, o jis šalia, nabagas, tyli, laukia, glosto nugarą. (paskui pasidalino, kad tai jam buvo sunkiausia akimirka, kai mato dukterį skausmuose besikankinančią ir padėti niekuo negali..)
Ilgokai šitas sąrėmis truko, kai praėjo, šiaip ne taip įsėdau į mašiną.
Kelionė man buvo, tikriausiai, ilgiausia gyvenime. Akis pramerkiu, 22.12, paskui sąrėmis, dejuoju jau nejuokais, užsimerkiu, vėl atmerkiu akis, atrodo, po ilgiausio laiko, o ten tik 22.17, paskui 22.22, paskui jau nė nemačiau laikrodžio, tik aimanavau, kai sąrėmis praeidavo, tiesiog snūduriavau.
...kaip as norėjau miego, nemoku žodžių tokių atrast, man atrodo, jau 18.00 vakaro norejau miego, bet negalėjau..
Tėvukas vairavo meistriškai.
.Įvažiuojam į Klinikų kiemą, įsukam tiesiai prie durų, vos pora žingsnių iki iėjimo, sakau, ratukų noriu. Tėvai abu lekia (Ameliukė VISĄ KELIONĘ MIEGOJO NEPRABUSDAMA!)...klausia, kur gauti ratukus, Mama dar grįzta prie manęs, ramina. Išeina budinti, sako, o laisvų ratukų nėra, atsiprašom, teks vest gimdyvę, kaip vest, aš jau kojų praktiškai nejaučiu, koks gali būti vesti?!
Čia pat duryse atsiranda budintis daktaras, sako, nėra ratukų, kam Jums ratukai, taip ateikit, priėjo prie mašinos, atidarė plačiai dureles, ima mane krapštyt lauk...Nepajudu
Iš skausmo surakinta jaučiuos, dabar, galvoju, gal ne iš skausmo, bet iš baimės, kad skaudės dar labiau. Gydytojas matė, matyt, kad reikia su manim griežčiau, todėl subarė, kad dėl vaiko, reikia judėt, skubėt..Sparčiu žingsniu padėjo man nueiti iki gimdyklos, vėliau Mama padėjo.Mūsų Daktarėlis pasirodė, po minutės.
23.00 val jau buvau pasipuošusi dailiais naktinukais, Daktarėlis apžiūrėjo ir išgirdau verdiktą, 5-6cm, į ką mano reakcija buvo panaši į giedantį angelų chorą, ALELIUJA gausiu EPIDŪRĄ
Spėjom, mąstau, super, tuoj nuskausmins, ir galėsiu ramiai sau toliau gimdyt
Pamenu, dar spėjau akį į laikrodį užmest, 23.12.. Sakau, Daktareli, labai noooriu epidūūūro, prašau...Sąrėmiai tikrai labai stiprūs, nebepajegiu net oro atgauti. Į ką Jis tik nusišypsojo ir ramiu balsu balsu atsakė Koks epidūras, jau tuoj gimdysim!
Čia ėmiau blaškytis iš nevilties, (tik dabar suvokiu) o ne iš skausmo.
Mąstau, kiek dar, sąrėmiai vis stipresni, o kantrybė juos 'gražiai ir oriai' tverti nulinė! Tada sušukiau, Daktarėli, prašau, padėkite, nors NOŠPOS duokite!
Jis tik nusijuokė, sako, va susipažink, čia nuostabi akušerė, puiki, tikrai, viena iš geriausių. O aš jaučiu, kad man dantis jis bando užkalbėt, tvirtinu savo, prašau bent nošpos..
Aimanuoju ne juokais, šaukiuos Mamos, ji čia pat, visad šalia, glostė, padėjo, dėjo šlapią paklodytę ant galvos, krutinės.
Visą tą laiką buvau pusiau gulimoj padetyje, kiekvieno sąremio metu Daktarėlis man ranka plėtė kaklelį, kad greičiau atsiverinėtų (buvo minkštas ir lengvai pasidavė, kaip paskui sužinojau) taip per keliolika minučių nuo 5-6 cm jau turėjom 8-9 cm. Todėl ir dėjavau, kaip nezinau kas
pasirodo, tai greitesnis, bet, panašu, kad skausmingesnis kelias... reikalas tas, kad man vis nesisekė sąrėmių metu stumtelt galvytę, kad ji nusleistų, smukteltų žemyn, kaip pasakė Daktarėlis. Stengiaus, bet jaučiu, kad nepakankamai 'atsidaviau' tam reikalui, todėl buvo nuspręsta mane pasodint, lova transformuota į labiau sedimą padėtį. Tada ir atsigavau, buvo lengviau, skaudėjo labai, bet apie 5-6 minutes galėjau atsikvėpti, ale galva nesilaikė niekaip! Mama laikė, apglėbė rankomis, susuko kaktą į šaltą šlapią palą ir laikė. Laikas poilsiui buvo baigtas, kai Daktarelis patikrino kakleli, sako viskas, gimdom, dabar klausyk įdėmiai, ką sakysiu aš ir akušerė. O aš atšaunu, nea, dar nenoooooriu, negaliuuuu skaudaaaa Žodžiu, mano prašymas ir čia nebuvo išgirstas. Išlausiau instruktažą, stumk tik tada, kai sakysiu ir nustok, tada kai sakysiu. Nelabai man ten gavos tiksliai vadovautis nurodymais, nes tikrai jaučiau, kad negaliu tiek ilgai stumti, kiek prašo atsikvėpdavau ir per kitąsyk gaudavosi....taigi, kai pasakė, kad liko keli sąrėmiai ir jau turėsim mažylę, kažkaip susikaupiau, per porą sąrėmių turėjom galvytę, ir per trečią visą kunelį - jo jau praktiškai nejutau.Buvo vis dar rugpjūčio 6, 23.45, diena, kurios laukiau visą nėštumą!
Kai pamačiau mūsų Žvaigždutę, negalėjau nustoti drebėjusi, skausmo neliko visai, tik prašiau, duokite ją man, duokite, Evituke, dukrute
O ji tik rėkia, ot balsinga mergytė!
Daktarėlis sako, dar nei virstelė nenukirpta, o as tiek nekantravau, nemoku žodžiu parinkt teisingų, kaip man norėjosi kuo greičiau pajusti jos šiltą kūnelį ant savo pilvo, priglausti, apkabint ir niekuomet nebepaleisti.
Man ją uždėjo ant pilvo, o ji kaip žvirbliukas, pajuto mano oda, ir ėmė iškart krūtinės ieškot
Kažkiek laiko dar gulejo man ant pilvo, glosčiau, klausiaus to balselio ir negalėjau patikėt, kad TAI jau įvyko 
Po poros valandų jau gulėjau palatoj ir grožėjaus mūsų stebuklu, negalėjau užmerkti akių, klausiaus jos ramaus alsavimo, glosčiau jos švelnią odytę, saugojau jos ramų miegą.
Aš amžinai saugosiu tavo miegą, mūsų mylima Žvaigždute, pasirodžiusi po vasaros audros
