QUOTE(janna @ 2012 12 20, 07:52)
Ir pas mus panasiu principu keisis. Trauks is maiselio popereli su klases draugo vardu. Tokiu paciu principu ir pati gaus.
As manau, jei musu laikais butu buve tokie "zaisliukai" kaip dabar ir mes to paties noretumem.

Kai augau pati, iprasti siu dienu dalykai, buvo prabanga. Vien prisiminus,
kiek laimes buvo kai padovanojo pirmuosius dzinsiukus... O paciuzos... atrode is fantastikos srities.
Butent, dovanos seniau tiek laimes suteikdavo. Atsimenu 9-to gimtadienio proga gavau pliusini zuikuti, i kuri seniai parduotuveje seile varvinau, tai tiek laimes buvo, atsidziaugt negalejau. Ir rubas naujas visada nudziugindavo. O dabar vaikams tos dovanos kaip savaime suprantamas dalykas. Gavo, geriausiu atveju pazaide kelias dienas, ir viskas-noriu kazko naujo

Nupirkau pries savaite kelnes neperslampancias ciuozinejimui nuo kalno, ir pajuokavau kad cia kaledine dovana nuo manes, tai veidelis iskart persikreipe, sako rubu niekas nedovanoja

Man siemet taip knieti isvis nieko po egle nedet- atssikalbineja, susisneket neimanoma, jau net bijom koki zodi pasakyt

Kambary betvarke, neimanoma priverst tvarkytis...Siaubas, augint nemoku ar kaip

O gal taip del to kad niekad per uzpakali negavus, tai ir lipa ant galvos

Toks vaizdas kad paauglyste prasidejus butu,bet dar gerokai anksti