Nors pati nerodziau didelio noro, kad MB dalyvautu gimdyme, taciau galiausiai nusileidau jo norui buti salia (ko gero ir pati slapcia dziaugiausi jo tokiu sprendimu). Atvaziavome mes nakti su dvieju centimetru atsidarymu, nuvede mus i palata ir "pradziugino", kad be vidurdienio nesitiketume isvysti mazosios. Man tada taip vyro pagailo, dar akusere siule vaziuoti namo pamiegoti, o ji paskambinsianti kai veiksmas prasides, bet pasiulymas buvo kategoriskai atmestas. Isitaise jis gimdykloje salia lovos ant kietos taburetes ir ima snausti. O man taip jo gaila, kad vos neapsizliumbiu - keliuosi is lovos, nes gulint saremiai kur kas skausmingesni ir liepiu jam atsigulti ir pasnausti. Na o prasidejus gimdymui, tai isvis brangusis nezinoju kur dingti ir ka daryti taip norejo kazkuo padeti, bet negalejo

. O kai uzejus stangoms ir akuseres pasiulymu treniravausi stumti atsistojus jis stovejo gimdymo stalo galvugalyje, o po keliu tokiu "treniruociu" man net nespejus uzsokti ant stalo pasirode dukrytes galvute, jis visiskai apsalo isvydes toki vaizda. Kai viska sutvarke ir mus perkele i palata, vyras pasake, nepyk bet kita karta turbut nenoresiu dalyvauti gimdyme. Suprantu, tuo momentu jam turejo buti sokas (gal ir mums pacioms butu, tik to mes paprasciausiai pacios negalime stebeti - turime kitokiu reikalu

), bet dabar, praejus kiek laiko, ima kalbeti, kad kito vaikelio gimime irgi nores dalyvauti.