Per saremius pries pati gimdyma padejo pakenteti, bet paskui isejo ir palauke lauke. Nezinau ten juk toks vaizdas kaip galima noreti, kad vyras visa tai matytu, kam to reikia, aceit rysys vaiko ir tevo tampa artimesnis, gal? Nezinau. bet nejaugi penkios minutes po gimdymo jau nebe tas pats, as taip nemanau. Mano vyras labai myli vaikus, vaikai myli teva ir tikrai nemanau, kad vienns kita jie butu labiau myleje jei jis butu mates ta kraupu vaizda, ne, ne, ne...
Taciau dalyvavo ir viskas praejo puikiai 
Bet...Tik po gimdymo supratau, kiek jam tai jegu ateme. Vargselis apsirgo nuo tokio streso 
Pirmas dienas vis kabinejosi prie manes, tai tas, tai anas, o man taip ziauriai zliumbt norejosi 
Hormonai 
Susivaldydavau, nes pagalvodavau, jei jau as pasiduosiu savo hormonams, tai ir vyrelis apsizliumbs, ir mazyle bus nepatenkinta Po savaite vyras atsiprase, liovesi slogaves ir kosejes. Dabar vel turiu formoje savo brangiausiaji
man labai baisu buvo ar ištvers bet nieko visas 18 val.buvo su manim gymdikloj kol buvo sarėmiai ,laikė už rankos ir masažavo kai labai skaudėjo,bet vistėk pati negimdžiau nes pradėjo dust vaikas ir atsirado žalios vandiėnis tai mane staigiai už 5 min. išvežė opėruot o vyrui liėpė begti į vastinę pirkti vaistų po opėracijos nuo skausmo.sakė po 20 min. jisai laikė mūsų barbi ,taip jis ja iškart pavadino,o kai aš atsibudau tai jis visiėm skambindavo jog turi dukrelė,ir glostidavo mano ranką.kai atsigavau tai pamačiau jog jisai verkė .sakėjog bijojo kad aš tiek kentejau ir po 2 val mum atnešė mažilė tai aš ją pamaitinau o vyras vėl pradėjo verkti ,sakė jog labai gražiai atrodžiau kaip tikra madonna su kudikių.per antra gymdimą tai aš jau žinojau jog pati negimdisiu tai ir vyra ne varginau atvažiavom planinėj opėracijai ir lialia turejom po 45 min. 
) O mano atžvilgiu viskas pasikeitė tik į gerąją pusę, iki gimdymo jis niekad, net pačioj pradžioj nemiegodadvo ištisą naktį apkabinęs mane ir rankom ir kojom, o dabar būtent taip ir miega 
matyt neivertinau saviskio... o is tikruju jis labai mane palaike, zinojo kada list i aki, o kada ne be to nuo jo visa gimdyma dvelke ramybe, kuri ir mane uzkrete... gal del to gimdymas man buvo kaip svente o pirmaja nakti ir sekancia diena, vaiku ir manimi rupinos vyras. as dar pagalvojau, kaip mano vyras sugeba islaikyt pusiausvyra, nes visa laika tik ir begiojo nuo verkiancio kudikio,prie dejuojancios zmonos 
jei ne vyras, sunkiai isivaizduoju pirmas dienas ligoninej, kai visus sonus skauda, esi pervargus ir nieko matyt nenori dabar jau tikrai zinau, kad sekanciuose gimdymuose vyra vel noresiu matyt salia
,aš dar bandžiau atkalbinėti (nors pati labai norėjau,kad būtų šalia) ,bet jis labai norėjo.Kai gimė dukrytė pamačiau jo akyse ašaras Virkštelę jis savo noru kirpo ,po gimdymo praėjus kažkuriam laikui paklausiau ar eitų antrą kartą,tai pasakė: ''jei tik tu paprašytum,o savo noru net nežinau'' 
O dėl santykių,tai man atrodo,kad jie tapo dar mielesni
Gimdymas (tiksliau vyro dalyvavimas jame )pakeitė mūsų santykius Dabar kaip niekada aš jaučiuosi saugi, begalo mylima ir labai laiminga
Tik sake durnai jautesi, kai mano skausmus mate ir negalejo niekuo padet (vat koks jautruolis). Virkstele dukrytei nukirpo, tik vos akuserei i pirsta is jaudulio neikirpo Po to sake, kad dar labiau mane myli, kai pamate, ka iskentejau Kitus irgi butinai gimdysim kartu, aisku, jei nebus jokiu nesklandumu, tokiu, kaip Cezaris...Galetu ir per Cezari vyrams leist but salia gimdyviu, nors ranka palaikytu, but ramiau...
Neinam kartu pasivaikščioti, jis geriau vienas išveža lelka...
