Sake ir antra vaikuti gimdysime kartu,nors pamates kaip sunkiai buvo su pirmaja dukrele,sake kad daugiau vaiku nenores,nes jie labai sunkiai ateina i si pasauli,ir daug skausmo suteikia mamoms.
Mudu vaikeli palnavom kartu,tai ir gimdyti nusprendem kartu..Maniau kad mano vyras pasibjaures visu tuo,bet jis jautesi puikiai..Labai dziaugesi ir visiems gyresi kad galejo virkstele nukirpti..O ir man su juo buvo jaukiau,nes daug laiko teko palatoje praleisti be gydytojos,jei buciau buvus viena nezinau kaip viska buciau istverusi...O ir jo paraginimas buvo begalo reikalingas Sake ir antra vaikuti gimdysime kartu,nors pamates kaip sunkiai buvo su pirmaja dukrele,sake kad daugiau vaiku nenores,nes jie labai sunkiai ateina i si pasauli,ir daug skausmo suteikia mamoms.
Sake ir antra vaikuti gimdysime kartu,nors pamates kaip sunkiai buvo su pirmaja dukrele,sake kad daugiau vaiku nenores,nes jie labai sunkiai ateina i si pasauli,ir daug skausmo suteikia mamoms.
QUOTE(Isila @ 2006 08 25, 09:52)
mano vyras visuomet kartodavo, kai žmona gimdys, jis būtinai dalyvaus. Po gimdymo užmigo dar gimdykloj, nes jau parą be miego buvo 
o man ne iki miegų buvo, tik į vaiką spoksojau. Šiaip apie patį gimdymą jis man nieko nepasakojo. nei ką matė, nei ką jautė. Tik pasakė, kad labai džiaugiasi, kad dalyvavo 
o man ne iki miegų buvo, tik į vaiką spoksojau. Šiaip apie patį gimdymą jis man nieko nepasakojo. nei ką matė, nei ką jautė. Tik pasakė, kad labai džiaugiasi, kad dalyvavo as net neisivaizduoju gimdymo be vyro.bet per prievartą į gimdyklą irgi nevaryčiau. gerai, kad mes su vyru šiuo klausimu esam visiški vienminčiai. o toms, kurios su vyrais dėl to net susipyksta ir isteriškai reikalauja gimdyti kartu, noriu pareikšti užuojautą. negi jos nesupranta, ką jie turi išgyventi? juk moterys esam mes, mes turim tokią stebuklingą galią. rašau taip dėl to, kad neseniai gimdžiau (man darė Cezarį). gimdymo istoriją galit paskaityti. mano vyras ir pirmame ir šiame gimdyme dalyvavo pats, net prašė leisti dalyvauti, nes jis pats geriausias ir šauniausias vyras. bet... pirmas gimdymas buvo lengvas, greitas. antrąkart teko operuoti. ir jei būčiau žinojusi, kas jam nutiks, būčiau geriau pati viena atkentėjusi. po operacijos, kai atvežė į pooperacinę, mūsų genties vadas laikėsi tvirtai, prižiūrėjo mane visą dieną. bet pastebėjau, kad jį purto šaltis. na, galvoju, sesutės yra, tegu jis važiuoja namo pas kitą sūnų. po to dar tris dienas mano žmogus vaikščiojo vos gyvas - sutraukė raumenis, gavosi nervų uždegimas, reikėjo atlikinėti procedūras, sutriko virškinimo sistema. žodžiu, jį ištiko vos ne potrauminis šokas. tai kokia, mielosios, iš vyro gali būti parama, kai jam pačiam reikia gydytojų pagalbos? nebūkim tokios žiaurios, netraumuokim mūsų brangiausių žmonių. man dėl to dar ilgai širdį skaudėjo...
maniškis tai šoko būsenoj buvo, nes man trūko placenta, tai viskas labai greitai vyko, ir taip akys didelės, o tuomet išvis, galvojau jis greočiau už mane pagimdys, atrodė taip 
po visko, tai tikrai rūpinos, lankė visuomet, maistą tik nešė, kad nesukūsčiau 
ir pradėjo mane kitaip vertint 
užjaučiu M.O.T.E.R.I.S, kantrybės ir stiprybės jum
po visko, tai tikrai rūpinos, lankė visuomet, maistą tik nešė, kad nesukūsčiau ir pradėjo mane kitaip vertint užjaučiu M.O.T.E.R.I.S, kantrybės ir stiprybės jum
taigi vakar iškamatinėjau savo vyrioką papasakojo, kad matė, kaip lenda vako galvytė, betkadangia pie tai man leptelėjo dar gimdymo metu, o aš liepiau nežiūrėt, tai daugiau ir nebematė. Matė kaip vaikas išlindo visai. Sakė, nieko baisaus, viskas labai gražu ir nuostabu. Nieko jis nebijojo, kraujo nebuvo ir išvis jam patiko 
antrą kartą būtinai eis 
papasakojo, kad matė, kaip lenda vako galvytė, betkadangia pie tai man leptelėjo dar gimdymo metu, o aš liepiau nežiūrėt, tai daugiau ir nebematė. Matė kaip vaikas išlindo visai. Sakė, nieko baisaus, viskas labai gražu ir nuostabu. Nieko jis nebijojo, kraujo nebuvo ir išvis jam patiko antrą kartą būtinai eis
Maniskis kantriai isbuvo, laike mane uz rankos, istaike momenta nusnausti kokias 10 minuciu, i pabaiga girdziu, gana ramiai sako: "Jau viskas! Jau turim dukryte." Ramut ramutelis buvo. Kita ryta iteike nuostabia balta roze. Uztat veliau buvo visai pasimetes: dukryte verkia, nes taip reikia, as verkiu, nes jinai verkia (ir mano hormonai svyruoja is kaires i desine), vargsas nesitikejo, kad vietoj laimingos issisiepusios mamules ir mielo kudikelio pamatys toki graudu vaizda
Vakar butinai reikejo nubekti i vaistine paciai, pamaitinau mazute, vyrui i rankas ir jau eisiu. O jai diegliukai prasidejo, jinai zirzt-rekt, vyras apvaliom akim tarpdury stovi: "Nepalik manes su verkianciu kudikiu ant ranku! Ka as darysiu??" Toks didelis, peciai stakta remia, o veidas toks issigandes
Vakar butinai reikejo nubekti i vaistine paciai, pamaitinau mazute, vyrui i rankas ir jau eisiu. O jai diegliukai prasidejo, jinai zirzt-rekt, vyras apvaliom akim tarpdury stovi: "Nepalik manes su verkianciu kudikiu ant ranku! Ka as darysiu??" Toks didelis, peciai stakta remia, o veidas toks issigandes
Mano vyras gimdyme dalyvavo,nereikejo net klausti ar eisi,sake ir dziaugsme,ir varge.Liko labai patenkintas ir laimingas.Su mielu noru eis ir kita karta.Labai myli dukryte ir be galo padeda ir rupinasi.be jo butu sunku.
Mano vyras buvo gimdymo namuose kartu su manim 6 paras su mazom pertraukelem. 
.Ir jaudinosi labiau uz mane del visko.Sako dalyvaus dar ir dar 
Tai kadangi gale koju nestovejo tai sokiravo tik tai kad mate kaip man skauda o padet negalejo 
.Mes daznai pakalbam apie pati gimdyma,nes as kazkodel labai jau su pertraukelem viska atsimenu 
.Ir jaudinosi labiau uz mane del visko.Sako dalyvaus dar ir dar Tai kadangi gale koju nestovejo tai sokiravo tik tai kad mate kaip man skauda o padet negalejo .Mes daznai pakalbam apie pati gimdyma,nes as kazkodel labai jau su pertraukelem viska atsimenu
Maniskis tai neverke. Pavalgeme vakariene abudu, kur ligonines personalas pristate mums tiesiai gimdykloje po sunkaus ''darbo'' (dar jis sukirto ir mano puse porcijos;) ). Bet uztat jis buvo bene vienintelis tetis is mano pazistamu, kuriam nebuvo jokios ''pogimdyvines depresijos'' ir nereikejo prisitaikyti prie naujojo gyvenimo su vaikeliu.
Mano vyras buvo labai pasimetęs, nors gimdyme ir nedalyvavo. Jis tik per sąrėmius mane pamatė ir jam užteko to vaizdelio. Na, bet aš jo ir nesmerkiu dėl to, kad nebuvo su manim kartu, nors tuo metu ir dar kokius 3-4 metus po gimdymo graužiausi, kodėl jis su manimi nebuvo. Dabar ta savigrauža praėjo ir gimdant antrą vaikelį norėčiau, kad jis mane palaikytų už rankos, pamasažuotų, bet kad prie kojų man nestovėtų!!!
O tuo metu, kai gimdžiau, mums buvo po 20 metų su trupučiu... Siaubas
Patys dar tokie jauni...
O tuo metu, kai gimdžiau, mums buvo po 20 metų su trupučiu... Siaubas
Patys dar tokie jauni...
manajam buvo duotas instruktazas - manes neramint ir nepasakinet nieko nes as labai savarankiska ir sunervins mane taigi, labai super atliko savo pareiga, tik galva laike, kaip gydytoja liepe - kad ne gulet, o biski pakelta ji butu
o po gimdymo (apie tai tema kaip suprantu) tai vis sako, kad ,,tu isgyvenai tiek, tau buvo sunku" nu kazkaip pagarba jauciu butent uz tai nu ir taip gerbe mane, bet dabar jauciuos lyg tokia...nu lyg jis mane gerbtu kitaip visaj
nes as labai savarankiska ir sunervins mane taigi, labai super atliko savo pareiga, tik galva laike, kaip gydytoja liepe - kad ne gulet, o biski pakelta ji butu o po gimdymo (apie tai tema kaip suprantu) tai vis sako, kad ,,tu isgyvenai tiek, tau buvo sunku" nu kazkaip pagarba jauciu butent uz tai
nu ir taip gerbe mane, bet dabar jauciuos lyg tokia...nu lyg jis mane gerbtu kitaip visaj
Mes gimdem irgi kartu, jokiu priekaistu vyrui neturiu, kai prasidejo intensyvus saremiai, be zodziu jis man padejo, jo buvimas tuo metu man buvo lygiai tiek pat naturalus kiek mazylio pradejimas. As jauciausi saugi, kai jis buvo salia. Net po gimdymo, kai dare gimdos revizija ir siuvo, as jau buvau po narkoze, kai jo paprase iseiti, jis niekur neisejo, o tuo metu ant ranku musu maziuka nesiojo. Jokie vaizdai jo nesukrete, jam nieko baisaus nebuvo, jokio seksualinio atsalimo nebuvo. Jeigu man butu reikeje buti vyro vietoje, turbut buciau nualpusi, nors ir pati gimdziau, stengiausi neziureti, nes bijau kraujo. Gimdymas - dar vienas musu bendro gyvenimo bendras isgyvenimas. Vaikiuka auginame irgi kartu. Pirma para jis vienas ji vyste, prause ir man i lova paguldydavo, nes man labai silpna buvo, ir dabar jis viska daro kai reikia.
