Elizabeth Haynes - Į tamsiausią kampą.
Senai jau buvau tokia sukrėsta knygos, žinoma, geraja prasme. Tikrai nepaprasta knyga. Iki šiol taip įtraukusi ir privertusi įsijausti buvo perskaityta labai senai. Net taip mylimi S. Beckett'o detektyvai neteko savo žavesio prieš Elizabeth Haynes romaną. Kas mane taip užbūrė? Gal paprastumas (rašymo stilius, tema) ir kartu knygos gilumas, išbaigtumas, puikus emocijų perteikimas. Didelis pliusas, kad buvo pateikta nemažai psichologinių detalių (psichologinės ligos, psichologiniai personažų paveikslai), o psichologija man yra įdomi sritis.
Taigi, nemažai psichologijos, daug realių, atpažįstamų detalių/temų, įtampos, nežinomybės. Paprastas rašymo stilius tikrai neprastas. Labai patiko įdomus pasakojimo pateikimo būdas: viename skyriuje pasakojama apie šiuo metu vykstančius veiksmus, o tuo pačiu kitas skirsnis jau nukelia į tuos laikus, kai visa istorija tik prasidėjo. Priskiriu ją prie savo mėgstamiausių knygų. Nors tai romanas, tačiau aš jį priskirčiau prie psichologinių trilerių. Esu be amo, nes apie tai, kas rašoma knygoje, tačiau su tam tikromis išimtimis, esu mačiusi/girdėjusi realybėje, mūsuose vykstant. Manau, kad neverta daug kalbėti apie šią knygą - tiesiog imkit ir skaitykit. Labai rekomenduoju

Taip pat labai įdomu, ar čia mane vieną ši knyga užbūrė?
Karin Slaughter - AklumasDar vienas iš daugelio perskaitytų detektyvų. Šiuo metu buvo apėmusi detektyvų manija

Savo tematika knyga man priminė Tess Gerritsen detektyvus. Gal todėl, kad čia taip pat aprašoma skrodimai ir pan. žiaurūs dalykai. Viena iš herojų Sara yra pediatrė ir koronerė. Apie detektyvus daug negali rašyti. Taigi, mano nuomone, tai labai vykęs detektyvas. Toms, kurioms patinka Tess Gerritsen ir apskritai, kam nėra bjauru skaityti apie žiaurius dalykus - šis detektyvas turėtų patikti. Nors jis nėra tas, kurį pavadinčiau nepakartojamas. Tiesiog geras detektyvas.
Giedrė Bružienė - Ilja. Paliesti dievąPerskaičiau jau gan senai, tačiau tik dabar atsiliepiu apie ją. Man patiko, bet tik tiek. Greičiausiai dėl man artimos temos, kuri buvo įpinta į istoriją. Tai - aromaterapija, o gal tiksliau žolelės, eterinių aliejų gamyba. Tos vietos, kur buvo aprašoma, kaip renkamos žolelės, kaip gaminamas eterinis aliejus buvo labai įdomios. Tačiau pati istorija - fantastinė paauglės klejonė. Pagrindinė herojė erzino savo jaunatvišku nesveiku maksimalizmu tarsi vietoje smegenų turėtų tuščią dėžutę. Istorija labiau tinkama paaugliams, nes aš nesuprantu tokių meilų-seilių. Ganėtinai banalu, nors kartu jausminga, jautru (labiau tai jaučiasi dėl rašymo stiliaus). Taigi rašymo stilius man labai patiko, skaitėsi labai lengvai - kaip aš sakau: akys slydo sakiniais.
Šiek tiek intrigos ir įdomumo įnešė fantastinė romano pusė apie kitokius žmones. Čia man į galvą atėjo dabar tokia populiari knygų ir filmų tema - vampyrai. Aišku šiame romane tai ne vampyrai, bet....kažkas artimo dėl ilgaamžiškumo.
Jean-Christophe Grange - Gandrų skrydisImdama skaityti šį detekytyvą tokiu pavadinimu maniau, kad bus nemažai dėmesio skiriama gandrams. Gandras nuo pat mažumės yra man pats gražiausias Lietuvos laukinis paukštis. Taip, gandrai šioje istorijoje atlieka labai svarbų darbą, tačiau daugiau buvo vystomos kitos temos. Kaip visada, nemažai žiaurumo, klastos, įtampos. Visumoje geras detektyvas su gan įdomia gandrų tema.
Tai tik antra šio autoriaus knyga po "Miserere", kurią perskaičiau. Dar laukia "Limbų priesaika". Taip pat žadu ir kitas likusias knygas perskaityti, nes rašytojo stilius patinka. Tačiau nei viena iš šių dviejų Grange knygų manęs dar neprivertė jos pavadinti nepakartojamu detektyvu. Gal esu viena iš išimčių, kuriai Grange detektyvai yra per daug ištempti. Kartais tai erzina.
Dabar pažiūrėjau - Limbų priesaika - 716 psl. Ups
Tačiau paskaičiusi atsiliepimą apie šį detektyvą, manau, kad tie 716 psl. neprailgs, nes ši tema mane laaabia domina. Galėsiu palyginti su taip pat nesenai skaityta
Peter James - Prieblanda. Iki šiol maniau, kad "Prieblanda" tikrai neprastas detektyvas. Bent jau mane įtraukė. Labai jau priminė ne taip senai matytą filmą "Narkozė/Awake".
Didžiausius pagyrimo žodžius skiriu, jei neklystu, Doriforės išsamiai aprašytai knygai
Sebastian Fitzek - Terapija. Tapo viena mano mėgstamiausių. Sužavėjo. Ir vėl ta nuostabioji psichologija.

Dabar skaitau
Nicholas Evans - Šuolis į ugnį. Šioks toks atokvėpis nuo detektyvų, nes eilėje jau laukia "John Katzenbach - Pamišėlio istorija". Irgi neplona knyga. Plius dar "John Irving - Paskutinė naktis Tvisted Riveryje". Žodžiu, trys storos knygos, kurias tikiuosi greitai "suvalgyti".