Krymas

Jau ir sugrįžot.
Ir nebuvo taip baisu, kaip iš pradžių atrodė

Nebuvo, ir net planuojame važiuoti vėl kitąmet

Važiuojam toliau siaurais keliukais, du skirtingi GPS nebesusivokią kur esą, stojam miestelyje Peredovoe ir klausiam parudotuvėje, o kur ta "Baidarskoe dolina". Pardavėja suprunkščia, kad mes JAU esame čia. Deja, nei taip gražiai aprašyto internete krioklio, nei kanjonų, nei kitų grožybių nesimato. Matosi štai kas:


Papildyta:
Karšta, vaikai zyzia maudytis, pravažiuojant paklausiame vietinių, ar čia yra koks ežeras. Išgirstame, kad netoli yra lyg ir poilsio bazė su ežeriuku, bandome jos ieškoti iš pagr.vieškelio išsukdami į šoninį. Keliukas iš siauro tampa dar siauresnis ir mįslingai vingiuojantis:




Netikėtai privažiuojame visai ne ežerą, o vieną iš numatytų aplankyti punktų - urvą "Skelskaja". Nebuvo visiškai jokių nuorodų visame kelyje, taigi, mums tiesios pasisekė. Paliekam mašiną aikštelėje ir einam pėstute. Prie tako pardavinėjami riešutai, nusiperkam šviežių lazdynų - labai skanūs.




Papildyta:
Pakeliui užtinkam masažinį - kontrastinį sveikatingumo takelį



Pirmiausiai eini medžiu. Paskui - akmenukais.



Vėliau - skalda.



Ir galiausiai - kankorėžiais.


Papildyta:
Urvas "Skelskaja" yra Karadago miške, atrastas 1904 metais. Ypatingas savo steleofauna (dėl jos įrašytas į Krymo rekordų knygą), įspūdingų formų stalaktitais, stalagmitais. Krymo kontekste gal - vienas geresnių urvų, tačiau mums labai didelio įspūdžio nepaliko (jau išlepinti urvų su išties efektingai pritaikytu apšvietimu, muzika, požeminiais ežerais....šiame nebuvo nieko panašaus). Užsidėjom pliusiuką kad buvome, ir tiek.

"Baidarskoe dolina" ramybė..



Tai - parduotuvė (bet ledai čia skanūs, ir tik po litą):



Beiškodami Kadagar krioklio privažiuojame prie ežeriuko, sutinkame porą iš Sevastopolio , kurie ieškojo to paties. Pasirodo, su savo mašina ten tikrai neprivažiuosime (dugnas per žemas, kelias ekstremalus), o krioklys gražiausiai atrodo rudenį ir pavasarį - vasarą jis beveik išdžiūvęs.

Taigi, krioklys išbraukiamas iš sąrašo, važiuojame kitu keliuku namo. Ir netikėtai atsiveria tykus meditacinis grožis, kuris užburia gal dar ir todėl, kad čia esame visiškai vieni - nė žmogaus, nė mašinos...

Dar vienas maršrutas - į Didįjį Kanjoną. Pakeliui - vienas iš daugelio Kryme :

Apie Didįjį Krymo kanjoną, citata iš interneto:

"Vaizdingas Pagringinės Krymo kalnų virtinės masyvo lūžis. Pačioje pradžioje kanjono šlaitai nuožulnūs, juose auga prabangi augmenija. Palaipsniui blanksta ryški saulės šviesa, Jus apgaubia švelni gaiva, vis duslesni tampa įvairūs vasaros dienos garsai. Vis gilyn į kanjoną eina takas, vis labiau spaudžia kalnų sienos. Toks jausmas, kad Jus judate didelio plyšio dugnu. Ir iš tiesų tai yra taip. Maršrutas eina palei kalnų upę. Vasara, kada vandens lygis upėje krenta, atsiranda unikalios vonios – vandens jėgos pėdsakai.

Už kiekvieno posūkio atsiveria nepaprastos formos olos ir šlaitai. Dangus kažkur aukštai aukštai, tik mėlynumo gabalėlis užsikabino už kanjono kraštų. Vietomis sienos susistumia tiek arti, kad tarpas tarp jų siekia vos kelių metrų. Tikru ritualu tapo maudynės “Jaunystės vonioje” vėsiame švariame kalnų vandenyje. Vandens temperatūra net per pačius karščius čia siekia vos 9-11 laipsnių. ".

Mūsų įsūdžiai (vaikams šis žygis kanjonu su įvairiomis kliūtimis buvo viena įdomesnių Krymo patirčių) :





Takelis:



Priėjome ežerėlį, bet jame nesimaudėme - mūsų tikslas "Jaunystės vonios".




Papildyta:
Pirmosios kliūtys:





Panašu į lietuvišką mišką:



Kelias darosi vis įdomesnis.






Papildyta:

Papildyta:
Gaila, kad nuotraukose nesimato tos ramybės, pasakiškų užutėkių, nesigirdi šaltinių, negalima pajusti tirštos tankios žalumos ir kalnų viršūnių kažkur aukštai..

super flight, pamenu kaip skaitinejai temoje apie Kryma, o ziu jau ir apsilankete, super lauksime tesinio ir kaip mazieji sitvere kelione.....iki galo Beje apie Krymo virtuve gal kokiu vaizdu mestelsi; mano vaikyste buvo praleista Anapoje ir Socyje...ech nostalgyja

Prieiname upės vagą ir keliaujame ja, šokinėdami virš mažučių "ežeriukų".






Papildyta:
Ačiū, Georgiana Mažieji ištvėrė puikiai, jei klausimas apie dvi dienas, praleistas mašinoje pirmyn ir tiek pat - atgal, ir dar naktį - ant Ukrainos-Lenkijos sienos Maniau, jog bus blogiau. Vaikai greit adaptuojasi, o dar mums labai pravertė kompiuterinė technika, per kurią buvo galima žasiti žaidimus ar žiūrėti filmukus. Mes, vairuotojai, pavargom labiau, vistik pirma tokia ilga kelionė automobiliu.


Dabar jau turiu eiti, įspūdžius pratęsiu vėliau.

Prieiname "Jaunystės vonią". Pasirodo, tai visiškai miniatiūrinis ežeriukas, giliausioje vietoje maždaug penkių metrų gylio ir išties labai šaltas. Žmonių prie tokios balutės neadekvačiai daug, kol vieni jauninasi, kiti laukia eilėje. Jei labai šalta nuo ledinių maudynių, čia pat galima nusipirkti naminio vynelio, vaflių ar vietinės gamybos pyragą (pastarasis tikrai skanus).

Kadangi mūsų sėslusis laikas Liubimovkoj baigėsi ir dabar nakvosim kur sustosim, traukiam toliau.
Dar keletas "kelio vaizdų":



Tipiška miestelio cerkvė :



Na negalėjau jo neįamžinti..



Kempingas (foto atrodo geriau, realiai - sauskimšas palapinių ir mašinų plotelis be lašo žalumos):



Vakarop pasiekiame Sudaką. Nieko mes ten nepametėm, tiesiog šalia Sudako yra Novyj svet,kuris pristatomas kaip vienas gažiausių Krymo kampelių, o kabarotis serpantinu sutemus nelabai norėjosi. A, ir dar buvo smalsu, kas gi taip traukia lietuvius, kad jie būriais traukia ilsėtis būtent čia. Stojam netoli jūros ir išsinuomojam vienai nakčiai pirmą pasitaikiusį variantą. O tada - pajūrin.


Papildyta:


Pakrantėje matau daug tuščių patiesalų, prispaustų akmenimis - nelabai geras ženklas, žmonės iš vakaro užsiima vietas kitai dienai..Bandau įsivaizduoti, kas čia dėsis rytoj.

...pasirodė, kad mano fatazija irgi turi ribas...




Nėra kur pasitiesti rankšluosčio. Nėra kur net įsprausti bausučų prieš brendant į jūrą. O jūroje draugiškai braukaisi pilvais ir alkūnėmis su kitais besimaudančiais.


Papildyta:
O dabar - apie tai, kas mums Sudake patiko. Gražus kraštovaizdis.



Prie pat jūros yra kalnas, į kurį (nusipirkus bilietą) galima įkopti .






Papildyta:







Papildyta:

Apie Krymo virtuvę labai daug nepapasakosiu. Jie mėgsta mėsą, o mes mėsos nelabai. Juolab 33 laipsnių karštyje. Šašlykas, kebabai - tiek ir tebus to vietinio maisto. Na, dar ukrainietiški barščiai (dar alternatyva - "žali barščiai"), kuriuos vartojome praktiškai kasdien. "Kijevo koteltas" pas juos - pilnaviduris. Moka ruošti baklažanus - ir garnyruose, ir kai pagrindinį patiekalą (kuo nors įdaryti baklažanai). Mano ragautas meniu dažniausiai būdavo iš tokios serijos:



Čia sriuba su baltojuoju vynu ir jūros gėrybėmis, su džiūvėsėliais ir tigrinėmis krevetėmis.

Išbandėm vietinės gamybos saldumunus - skanu, ir pachlava (pyragėliai, skoniu panašūs į mūsų "Skruzdėlyną"), ir visokiausių rūšių, su įvairiausiais įdarais, pyragai (šokoladas ir vyšnios, karamelė etc.).

Padarė įspūdį tai, kad net paprasčiausiame pliažo kioskelyje pardavinėjami lietiniai yra su TIKRŲ uogų įdaru (pvz., tikros, puselėmis supjaustytos braškės), o ne su kokiu dirbtiniu džemu.

Na, ir vaisiai. Prinokę, saldūs, sprogstantys arbūzai (dabar apmaudu, kad parsivežėm namo tik du). Didžiulės slyvos, persikai, melionai, įvairių rūšių obuoliai ir kriaušės, pomidorai, granatai (ir naminės jų sultys, butelis kurorte - 50 grivenų, tai maždaug apie 16 litų). Neatsivalgiau inžirų, arba datulių - ne per saldu, ne rūgštu, minkšta, sultinga, mmmmm

Šios datulės ne itin kiokios formos, nes keliavo dvi dienas mašinoje:



Vaisių kioskelis, viduryje tie "ežiukai" - viena iš granatų rūšių:



Populiarus užkandis - karšti kukurūzai.

Pliažuose vaikščiojantys užkandžių, saldumynų prekeiviai nenaudoja mums įprastų maisto šaltkrepšių. Jie arba nešioja juos išsidėlioję ant padėklo, tiesioginiuose saulės spinduliuose ir nutūptus musių, arba savadarbiuose "šaldytuvuose" iš pustplasčio ir lipnios juostos

Serpantinu judame link Novyj Svet.








Papildyta:
Gažu , tik laidus reikėtų nufotošopinti..











Leidžiamės į patį miestelį, bet pamatę siauras gatveles, mašinų grūstis ir nelabai žinodami, kur parkuotis, nutariame nebesiblaškyti, nes planuose - paskutinės pora dienų prie Azovo jūros, relaksui prieš kelionę namo.

Gržtant bandau pagaut pro langą Sudako pilies griuvėsius:

Judam nuo Sudako link Feodosijos ir pakeliui atrandame vietą, kurią įsimylime ir nutariame, kad kitamęt atostogos bus čia Miestelio pavadinimas pilnai atitinka jo dvasią - Kurortnoe (kurortinis).

Nedaug žmonių. Net pliažiukuose, kurie vienas nuo kito atskirti molais:



Palei jūrą eina ilgas takas pasivaikščiojimams, kuris - neįtikėtina! - neužkimštas turgais žmonėmis mašinomis, bet užtai jame stovi pora atstovų,siūlančių ekskursijas laiveliais. Visur.



Jau išsirinkau ir pensioną, stovintį beveik ant kranto, pro kurio balkonus matosi :



(..pasiimsiu keletą knygų ir skaitysiu ir mėgausiuos...kokias penkiolika minučių, kol vaikai neims žviegti, kad neturi čia ką veikti).



O dar jaukios lauko kavinukės tarp pušelių..



O gal ir vaikams čia patiks?



Čia yra ir dar vienas aktualus dalykas, žr. foto viršuje



Ir dar - restoranas su skaniu maistu ir maloniu aptarnavimu...

Triukšmingos kompanijos, prašau jūsų, labai prašau - nevažiuokite kitąmet ilsėtis į Kurortnoe