Praradau savo gyvenimo žmogų

Sakot juokingas...
Jus kada nors buvote prie zmogaus priaugusi kunu ir siela?

Man rodos mes visi, kas siaip, ar kitaip cia prisilietem prie sios temos suvokiam, kad is siu rugiu nebus grudu.

Dieve mano, kad taip butu lengva, bac su lyg viena sekunde, minute, valanda, diena,kai mylimasis pasake, jog nustojo tave myleti, automatiskai tave apleidzia jam jausti jausmai. Deja. Girdejot posaki "Protas su sirdim nesusikalba". Va cia akivaizdi kova tarp sirdies ir proto.

Siuo metu zmogui auga "nauja oda", vieoj tos senos, nudrekstos, po tokio isbandymo zmones kinta i gera, ar i bloga puses, tampa stipresni, ar .... Turi ivykti savos rusies katarsis. O kaip greitai ta oda isaugs priklauso tik nuo zmogaus, ar jis leis jai augti, nedraskys kraujuojancius sasus.

Butu zmogus koks bejausmis kaip pliauska, zinoma, jam butu gyventi lengviau.

man tas ispustas analizavimas butent ir primena sasu draskyma is triju zodziu autore prirasys puslapio ilgumo teksto interpretacija, kurioje, itariu, moteriska prigimtis neleis nepalikti kokio "kabliuko" su viltim kad ji dar gali viska pakeisti ir ji susigrazinti.

Aisku, man dabar labai lengva rasyti kai siuo metu mylimo zmogaus neturiu. Bet ziurint i praeiti, galvoju kad tuomet man butu buve geriausia ant sienos didelem raidem uzsirasyti, kad viskas, nebemyli ir nebenori manes, ir su siuo teiginiu pries akis eiti miegoti ir keltis rytais. tuomet kazkoks pyktis atsiranda, kad va, mane paliko. atsirades pyktis gal butu sulaikes nuo kvailu meginimu viska istaisyti.
o trumpuose ir aiskiuose sakiniuose nera vietos interpretacijai, kuri man atrodo kaip vilties kabliuku ieskojimas
ar nebutu lengviau tiesiog israudoti, isgedeti "mane paliko ir manes daugiau nebemyli ir nenori buti kartu" ir neatkurineti praeities

Tiesa kažkas klausė, kiek autorei metų - man 27

Esam susitarę ryt susimatyti. Nebesimėtysiu ir lai įvyksta šis susimatymas.
Tegul tai būna dalykinis susitikimas, o kas manyje dedasi - tegul lieka man.
Tolimesniems susitikimams sakau vsio. Sulauksiu, kol pats paskirs kitą susitikimą ir atsisakysiu jo paskutinę minutę..

Jau kalu sau į galvą, kad šitas žmogus manęs nebemyli ir bendros ateities nemato, jis jau mezga naują ryšį su kitu žmogumi (laimės jiems! juk nelinkėsiu žmogui bogo). Gyvenimas tuščia viltimi būtų savižudybė.

Tada lieku viena, kaip šuo laižaus žaizdas, mokaus būt viena, mokaus būti laiminga nepaisant aplinkybių, dirbu su savimi (auginu meilę sau, toliau plečiu savo intelektualinį bagažą, einu į priekį..).

Kolkas jaučiuosi, lyg būtų nudirta oda, stengsiuos padėti sau augintis naują tvirtesnę skūrą.

Vienas dalykas baugina: tai ta vienatvė. Prireiks gero laiko kąsnio kol galėsiu pažiūrėti į kitą žmogų mintyse nelygindama ar negedėdama savo pražuvusios meilės. Galų gale, nžn, kaip tie žmonės vieni kitus randa...
O gal yra toks dalykas kaip lemtis. Jei lemta, tai savu metu kažkas ateis. O iki tol svarbu eiti į priekį, tapti stipresnei, nepalūžti, pamilti save..
Amen.

Linkiu didžiausios stiprybės ir jėgų ištverti visa tai Nors savo situacijos, jokiu būdu, negaliu lyginti su jūsiške, bet suprantu, ką reiškia, kai žmogus, kurį tu myli nuo tavęs tolsta, nenori būti su tavimi ir tuolabiau, kai sužinai, jog jis jau yra su kita. Tokia dvasinė kančia tikriausiai viena iš skaudžiausių ir baisiausių gyvenime, BET... tikėkit, kad laikas užgydys visas žaizdas. Viskas bus gerai gal ne šiandien, gal ne rytoj, bet bus... laikykitės

Tikrai labai sunku tai pereiti: lyg kabėtum ant kablio nudirta oda. Jei viduje viskas tikra, jei ryšio būta stipraus, nesumeluoto, kitaip matyt ir negalėtų būti. Be laiko pagalbos neįmanoma iš tokio dalyko per dieną išlipti sausam, jei iškart žmogus gebėtų į viską spjaut, reiškia, ir nebūta nieko tikro.

Ačiū už gražius žodžius. Guodžia tai, kad daugelis žmonių savo gyvenime yra patyrę "sudaužytos širdies sindromą", bet niekas nuo to nemirė. Prisikėlė ir gyveno toliau užsigrūdinę (gal net labai laimingai).

Kai mane visa tai ištiko, visokių istorijų prisiskaičiau. Ir žinot, glumina tai, kad yra brandžių žmonių, kurie pirmosios meilės tutumą nešasi per visą gyvenimą, sukuria gyvenimą su kitu žmogumi, o viduje galvoja ("jei tik sutikčiau savo pirmąjį žmogų.. o gal jam nesusiklostė asmeninis gyvenimas.. jei tik būtų lemta vėl susieiti..kokia laimė būtų).
Tokie pasakojimai kartai (anksčiau laiko) išgązdina. Nenorėčiau, kad man taip nutiktų.. Juk tai neužgijusi žaizda.

Nu skaitau ir netikiu savo akim.
Jus kartais ne su mano ex bendravot?
Nu zodis zodin frazes eina. Ar cia vyrukai taip ivalde paguodos zodziu mena???



Dar viskas jums pries akis,kad ir kaip dabar banaliai jum tai nuskambes



Labai teisinga sprendimas,manau.

Kuri laika gal ir lyginsit,bet is to,patikekit,jokios naudos.
Ech,kokia pazistama ir artima man jusu situacija ir visi isgyvenami jausmai.
Patikekit,laikas visas zaizdas sugydo,tik vieniem jo reik daugiau,kitiem maziau.

Linkiu jum stiprybes ir tvirtybes

Miela autore, esi protinga mergina, kodel save kankini? Pati supranti, kad sis dalykinis susitikimas, tik priedanga. Jis sita supranta tuo labiau. Sako meile trunka tris metus, veliau santykiai perauga i kita lygi arba ne. Jam, gal nutruko sita meile ir jis nenorejo/negalejo eiti su tavim toliau? Manau, kad jis ne per viena diena apsisprende. Analizavo, dvejojo vienas. Ir ta kita, ne is dangaus nukrito. Jis budamas su tavim, jau galvojo apie tai. O, viskas nuo minties prasideda. Ir, tavo, kaip tu sakai blogas elgesis su juo, tai tik dave jam paciam zalia sviesa. Atriso rankas, kitaip sakant. Ir, jei dabar, butent dabar, kada tau taip sunku su tuo susitaikyti jis gryztu, tu pati nezinotum, nemoketum, kaip elgtis, kad sitas nepasikartotu. Suprantu, tave, manai, kad buvai uzmigus ant lauru, kad priemei ji kaip savaime suprantama dalyka. Kad elgeisi, kai kada netinkamai, bet apie tai galima buvo sneketis. Sneketis tada, kai dar buvo ne velu. Dabar, manau, savo kancia tik glostysi jo savimeile. Jis mintimys, o ir ne tik, jau ne su tavim. Priimk, tai kaip gyvenimo pamoka, ar kaip nori pavadink, ir issiverk ant kieno nors peties, bet ne ant jo.
P.s. Ir neanalizuok taip visko.

Visiškai pritariu šiam postui.Kad ir kaip žiauriai nuskambėtu-Jis jus paliko.Ir tuom viskas pasakyta.Kaip jau rašiau-"Meilė,kaip ir laikas,nesugrąžinama...."Reikėtu tai įsisamonti....kad ir kaip skaudu būtų.....
Stiprybes jums

Negali būti, kad su Jūsų ex Nebent jis buvo aukštas, tvirto sudėjimo, išvaizdus ilgaplaukis vyras..

Nežinau, ką tie vyrukai įvaldę. Man tik nepatinka, kad padėję savy tašką jie siūlo matytis, būtent žinodami, kad to žmogaus sieloj taškas dar nepadėtas.
Jei žmogui gavos per sunku mylėti mane - save nepakankamai mylinčią merginą -, jei jausmai išblėso, dar ten kažkokia kita mergina pasimaišė, o pribrendus ir ištikus krizei jo jausmai neišnešė iki to, kad pereitume per tą mėšlą drauge, jei viskas taip, tai ar jam po visko susitikinėti su manimi - dar beprotiškai tebemylinčia, kažko besivilinčia - nėra lygiai tiek pat sunku?? Kažkaip neįsivaizduoju savęs taip darančios.
Gal beprotiškai idealizuoju viską, bet jei padėčiau tašką su vienu žmogumi ir turėčiau rimtų ketinimų megzti naują ryšį, negalėčiau taip iškart susitikinėti su man dar stiprius jausmus tebejaučiančiu ex. Tai kažkaip negarbinga ir senojo ir naujojo ryšio (!) atžvilgiais.

Bet jis, matyt, turėdamas tokį charizmatiško vyro įvaizdį, jaučiasi sąžiningas prieš save:
"aš gi pasakiau, kad viskas baigta, gi pasakiau, kad ji pati nuspręstu, ar nori tų pasimatymų, beto ji pati sakė, kaip jai apmaudu netekti bendrų mus siejusių projektų (galime viską tęsti), man tai ne problema".
Tai ir tiek.

Ačiū už blaivinančias pastabas. Visgi, aš dar pasimatysiu su juo. Užsidėsiu kaukę (man neskauda, aš tvirta ir be tavęs) ir tada vsio.
Dar viską sunkina, kad turėjom bendrų veiklos planų. Man lb gaila jų netekti, tai specifiniai planai, tai visas pasaulis. Ir to pasaulio sunku netekti.

Bet dalykiškai kažką bendro daryti yra neįmanoma. Jam tai neskauda, jis sako, galim daryt viską, jei tau pačiai taip to gaila. Labai savanaudiška ir nedora iš jo pusės, bet jam visai kitaip matyt atrodo.

Nieko sau, kokia mazochistė turėčiau būt: retsykiais dalykiškai susimatyti, kai manęs jo gyvenime nebėra, ir dar jį su kitu žmogumi matyti! Visai nukraujuočiau.
Nebent po -n metų, kaip pati būsiu su kitu žmogumi, ir jis manyje bus sena praeitis, bet tada gal jau ir pati nebegedėsiu tų mus rišusių veiklų ir man jos nebeatrodys tokios būtinos, kaip dabar.

Tegul tai būna savanaudiškas susitikimas - išgausiu iš jo dar man reikiamų patarimų dėl šių veiklų ir basta. Tas "basta" ir bus kažkokie moteriško orumo išsaugojimo likučiai, bent sau pačiai.
Gal tai saviapgaulė, bet kitaip kolkas negaliu.

O ko cia gazdintis? Viskas yra tik tavo rankose. Zmogaus amzius nenumato, jog jis brandus. Kai isgyvensi visa sitai, busi zymiai brandesne, tarkim, uz kokia 37 metu moteri, kuri salyginai ramiai pragyvenusi visus tuos metus idealizuodama studiju laiku meile.
Kita vertus, mes patys pasamoneje programuojame savo gyvenima. Jei pati sau pasakysi - niekada nepatirsiu stipraus jausmo, vadinasi, nepatirsi. Nes taip uzsidedi savo samoneje bloka-saugikli.

Ir dar, nebutinai kalba eina apie sia situacija, bet man nesuprantama, kodel zmones troksta patirti tai kas jau patirta. Logiskai mastant tai tiesiog neimanoma, nes zmogus itakotas patirties viduje kinta, todel ta patirtis itakoja jo aplinkos, santykiu vertinima. Tad tik nuo kiekvieno musu asmeniskai priklauso, kiek mes leisime praeiciai itakoti musu ateiti... Mes galime gyventi puoseledami praeiti, numodami ranka i dabarti ir ateiti. Zmones patys atsiriboja nuo gyvenimo ir nesuteikia sau sanso. O veliau apgailestauja ir kaltina likima. Pagaliau, mes visi linke idealizuoti praeiti, pamirsdami neigiamus praeities niuansus.

Jei sau leisi, tai patirsi meile, bet ji bus kitokia, brandesne, nes busi padariusi "pamokas". O jei sis vyras ir giztu atgalios, jausmai nebus tokie pat, nes tu jau nebe ta pati. Todel jei tie brandus zmones mano, kad grazinusi praeities meile, kas pasikeistu, atgimtu, manau, jog nusiviltu. Kito jie, kito ir meiles objektai ir ne visada i gera puse.

Jei gali atsiribok nuo savo minciu, kritiskai perskaitik savo pacios postus kito asmens akimis. Ar nemanai, kad laikas ivesti galvoje cenzura. Atsikratyti aukos, gailescio SAU jausmo. Niekas nesako, jog tai lengva, bet zingsnis po zingsnio. Viskas tavo rankose.

Ar meginai paziureti i sia situacija is pozityvios puses?
Kvirba dar vienas klausimelis, kaip sis vyras issiskirdavo su kitomis savo moterimis?