Praradau savo gyvenimo žmogų

3 metus buvau su nuostabiu žmogumi. Tas ryšys ir artumas, kurį patyrėme, ne kiekvieną žmogų gyvenime aplanko. Neįsivaizduoju, kad gyvenime tai gali pasikartoti. Tačiau išsiskyrimas buvo dėsningas, negalėjo kitaip baigtis, tik aš nesupratau priežasties ir pasekmės dėsnio. Esu kalta dėl to, kas atsitiko. Nepaisant jo stiprios ir palaikančios meilės, iš mano pusės (ypač per pastaruosius metus) ėjo didžiulis negatyvas. Moku sukurti aklavietes ten, kur jų nėra. Visų pirma, visą laiką kažką iš savęs laužiau, nors mylimas žmogus priėmė mane tokią, kokia esu. Ne, to buvo negana. Taip nemylėjau savęs, kad visiškai panirau į jo gyvenimą (daugybė gražių dalykų, kuriuos pati sau veikiau, dariau tik apie jį galvodama ir jam). Negalėjau atsikratyti jausmo: "šis nuostabus, fantastiškas žmogus myli mane, mane!". Vietoj to, kad tiesiog džiaugčiausi, man pasidarė problema viskas, ką jis veikia be manęs. Tai ne koks pyktybinis kontroliavimas, tai buvo kažkoks įsivaizduojamas atskirties jausmas, kuris kilo iš nemokėjimo leisti mylimam žmogui jaustis laisvai (jei būčiau mokėjus, atpildas su kaupu būtų grįžęs iš jo pusės). Visos šios mano pačios, savojo "aš" problemos išaugo iki to, kad ką jis gražaus bepadarytų, aš vietoj to, kad pasidžiaugčiau brangiausio žmogaus sėkme, jį puoselėčiau, palaikyčiau (kaip ir turi būti meilėje), galvodavau, kokia aš šalia jo netikusi. Visa tai plaukė į paviršių ir man pačiai nesuvokiant (tikrai neįsivaizdavau, kad prives prie skyrybų) ėmiau diena iš dienos griauti artimą ryšį. Jis mane visą laiką palaikė: "tavo mintys - tavo didžiausias priešas", "tu toks fantastiškas žmogus, turi daugiau gabumų už mane", "ir toliau remkis į mane ir džiaukis manimi, nežemindama savęs: esi nuostabus žmogus". Tai jo žodžiai, kurie man nepadėjo (Dieve, kaip taip galėjo atsitikti??). Įpratau, kad jis viską sugeria. Padariau normą iš to, nors viduje pati mačiau, kokia tai nesveika būklė ir kad reikia dirbti su savimi, bet..
Mes kartu negyvenome dėl aplinkybių (finansinės problemos ir pan), bet labai to siekėme. Buvau pastebėjusi, kad kai turime progą kartu pagyventi, apsiraminu, mažiau į jį panyru, lengviau paleidžiu jį į jo veiklas, žinodama, kad kartu migsim ir kelsim, kad tai nėra tie pasimatymai mieste, iš kurių lygio seniai buvo išeita. Matyt nesuvokiau, kad mano elgesys viską griauna, atrodė susitvarkysiu. Vasarą buvome kelionėje, ten iš mano pusės įvyko baisių dalykų. Kaip sakoma, nori užmušt jauną vyrą, tai sukritikuok ten, ten ir ten. Tą ir padariau, bet ne dėl to, kad jame būtų problemos, o dėl to, kad manyje buvo didžiulė problema. Manau, ta kelionė ir buvo paskutinis lašas. Iš jo išskrisdavo tokios frazės (Dieve, kaip jos galėjo atsimušti į mane kaip į sieną, kaip negalėjau suprasti, kad reikia lb rimtai susimąstyti ir dirbti su savimi???): "man kartais atrodo, kad tau be manęs būtų lengviau", "noriu, kad tu morališkai atsigautum", "manyje kažkokie savigynos reakcija", "viskas, nebegaliu". Pergyvenau, jaučiau kad taip nebegalima ir vis tiek nesuvokiau, kad jau neužtenka pasikliauti tuo stipriu jausmu: "nieko, susitvarkysiu, vis tiek mes neišskiriami". Iš nebrandos, savęs nevertinimo ir kvailumo baisių klaidų padariau.
Grįžę iš kelionės dar gražiai bendravome (tokio kaip barnio, susipykimo, kai rėkiama viens ant kito, tarp mūsų nebuvo) ir štai kitą dieną jis dingo. Mes visada palaikėme ryšį, kelis kartus per dieną jis man skambindavo, ir štai vieną dieną nėra žinios, neatsako i skambučius. Nežmoniškai išsigandau, kad jam atsitiko nelaimė (išsigando abiejų tėvai, draugai), nes tokių dalykų tarp mūsų nebūdavo. Ta naktis baisiausia mano gyvenime, maniau, kad mano mylimas žmogus gal užmuštas kur gali, maža kas. Kreipėmės į morgus, ligonines, policiją. Po paros jis grįžo sveikas gyvas. Labai pats buvo įtampoj, pasakė, kad jam susikaupė kelių mėnesių įtampos ir pats nežino, kodėl pabėgo: nuvažiavo į kitą miestą pasibastyti, ten susitiko su šiek tiek pažįstama mergina (su ja jau buvo anksčiau susirašęs) ir liko pas ją (intymaus tarp jų nieko nebuvo), sakė nepranešė, nes pats baisioj įtampoj buvo. Man tai jau buvo išdavystė, netikėjau, kad mum taip gali atsitikti, kelias dienas poto sekė mano aiškinimaisi, moteriškos psichozės skambinėjant ir verkiant į ragelį, nes norėjau, kad viskas grįžtų kaip buvę, o jau slydo iš rankų.
Po to dar sekė kažkokia ilga sumaitis iš jo pusės, kurios neaprašinėsiu, nes kas tokias paklodes skaitys. Buvo daug dviprasmybių iš jos pusės, jis pasimetęs buvo. Aš padariau viską, ką galėjau. Manyje įvyko visokie virsmai, perversmai ir praregėjimai dėl savo elgesio. Supratau, kad ši pamoka kainuoja perdaug. Kad negaliu prarasti savo gyvenimo žmogaus. Kad galiu padaryti viską iš savo pusės dėl savęs ir dėl jo: kad jis būtų laimingas, kad jam būtų gera, kad būtų įveikti visi tie šūdai, kurie plaukė iš manęs. Daviau jam laiko pagalvoti, viską išdėsčiau elektroniniame laiške, kas su manimi vyksta vardan to, kas buvo stipriausio tarp mūsų. Išreiškiau tvirtą poziciją, kad reikia atkurti tai, kas tarp mūsų buvo fantastiško. Jis atsitvėrė siena. Žinau, kad dar kartą susitiko su kitu žmogum, bet man tai jau neatrodė svarbu.
Per išsiskyrimą pirmi jo žodžiai buvo "Negaliu būti kartu su tavimi, nežinau, gal po savaitės pas tave atšliaušiu". Norėjau atviro pokalbio, kaip jam viskas vyko, gal tas kitas žmogus "vožė galvon" ar pan. Bet jo išvada buvo tik tokia: "viskas susidėjo, bet yra ir manyje problema" (Kokia??? aš nematau, kur jo kaltė..). Žodžiu, užgraužiau vyrą, o jis gal skaudint nenorėdamas sako: ir mano tai problema.
Paskui po savaitės pasiūlė susitikti (man iškart viltis), tačiau pasakė, kad su tuo kitu žmogumi "viskas rimta", o susitikti nori šiaip, "kad mažiau nuoskaudų liktų".
Kai susitikome, buvo nežmoniškai gera, visas pasaulis nušvito: juk šalia man brangiausias žmogus, žiauriai ilgėjausi jo, neradau sau vietos. Be to sau atleisti iki šiol negaliu. Be jokių aiškinimųsi, kaltinimų, priekaištų, dar kartą pasakiau, kaip man gaila, kad jam teko tokius dalykus iš manęs patirti, kad noriu, jog neliktų jo galvoje to brudo, kad jis man niekada nieko blogo nepadarė, tik labai daug gero ir kad gailiuosi, jog per tuos metus per mažai įvertinau savo laimę. Jis tik išklausė, visiškai dėl nieko nepyko. Pasakė, kad pats susišikęs ir susimovęs jaučiasi, kad kartais būna liūdna. Kai paklausiau dėl to žmogaus dar kartą, atsakė, kad nežino kaip ten bus (gal nenorėjo skaudint manęs). Pasiūlė dar matytis, nes apiem buvo gera susitikti. Pasakiau, kad gali būti jog išvžiuosiu pusmečiui - "na tai matykimės iki kol išvažiuosi. Bet negaliu būti kartu kaip buvo, aš to neįsivaizduoju". Tada pasakiau, kad tie susitikimai (gal tai galima traktuoti kaip "būkime draugais") man būtų dviprasmiški, manęs neapleis jausmas, kad gal viskas gali atgimti. O jis klausia: "o ar tai blogai?". "Nežinau, tiesiog tai baisiai sunku". "Tada pagalvok, ar nori". Vadinasi, jam nebėra jausmo man, jis aiškiai tvirtai apsisprendęs, o aš dar kartą paklausiau: "man būtų lengviau, jei pasakytum, jog niekada gyvenime tai nebeįmanoma", o jis: "niekas negali žinoti". Taip ir vėl kabinuosi į mintį, kad gal viskas įmanoma, nors man aiškiai pasakyta: "kartu būti negaliu", "pati nuspręsk, ar nori matytis". Beje mes turėjome labai gražių bendrų veiklų, ir manau jam, kaip ir man, gaila prarasti tą pasaulį, ir jam nėra problemos ir be jausmų tęsti veiklą, o man širdis pūliuoja. Žinau, kad po kelių dienų susimatysime. Bet kaip man elgtis, kaip išrauti viltį iš savęs, kodėl negaliu įsisamoninti, kad žmogus aiškiai pasakė, kad nieko nebus, nenorėdamas manęs skaudinti. Kodėl man trūksta paaiškinimų iš jo pusės, kodėl man tas"negaliu būti kartu su tavimi" neatveria akių? O gal būna, kad atgimsta jausmai? Kaip man viską atiduoti lemčiai į rankas? Ar įmanoma, kad po tokių baisių dalykų, kuriuos esu padariusi, žmogus galėtų suteikti dar vieną galimybę (juk kiekvienas žmogus turi galimybę atgimti, pakilti iš pelenų), ar tokių antrų šansų nieks nebeduoda. Aš taip saugau tą vienintelį pirminį jausmą su tuo žmogum. Ar jam viskas tik šiltas požiūris į mane, kaip nieko jau būt nebegali? O gal susitikus, kad ir kaip skaudėtų, reikia įrodyti, kad keičiuosi. Ir jei jis kažką pradeda su kitu žmogumi (o viešpatie, kaip tai suku pakelti), ar to kito žmogaus atžvilgiu teisinga, jog dar susimatytume, ar tai nėra ir iš jo pusės kažkoks neatsakingumas..
Žinau, kad savigarbos reikia turėti, ir jau negalėsiu pradėt vapėt: "o gal dar kas nors gali būti".. bet ka man daryti??

Kol kas nieko.

Jūsų situacija šiai akimirkai yra panaši į vienoje talpoje sumaišyto vandens ir aliejaus mišinį. Todėl nereikėtų daryti skubotų sprendimų, dar ir todėl, kad ne vien tik Jūsų sprendimai yra būtini, o ir kito asmens realybės susivokimas, savo jausmų suvokimas ir jo sprendimų grynuas. Reikia gyliai įkvėpti oro, atmesti labai daug Jūsų savianalizėje jaučiamo emocionalaus prado ir lukterėti, kol Jūsų situacijoje atsiskirs "vanduo" nuo "aliejaus". O jie laikui bėgant atsiskiria visada ir tada realybė pasirodo nebe tokia paini, tada randasi sprendimai, gal kartais ir skausmingi, bet lengviau randami sprendimai. Kai atsiranda sprendimai - atsiranda ir veikimo vektorius. Duokite laiko ir sau ir kitam žmogui susivokti ne kaip buvo, ne kaip galėtų būti, o kaip yra.

Jūs negalite dabar palūžti vien todėl, kad esate reikalinga savo vaikams. O esate palūžusi, nes niekam nevalia prisiimti tiek kaltės dėl santykių pabaigos.

Klaida - vaikų aš neturiu..
Ir suprantu, kad aklavietė yra graužti save dėl to kas buvo, nes nieko nebepakeisi, belieka tai priimti kaip patirtį. Bet labai sunku sau atleisti. Beviltiškai sunku be to žmogaus ir negaliu išrauti suvokimo, kad tai mano gyvenimo žmogus, jausmai labai gilūs ir tvirti, neįmanoma paaiškinti, iš kur jie. Tai mano gyvenimo žmogus ir aš jį praradau. Mano atvejis ne tas: "santykiuose abu (vienas gal mažiau, kitas daugiau) yra kalti. Aš žinau, kad viską sugrioviau, kad nebegaunu antros galimybės ir nežinau, kaip pavyks išeiti iš savigraužos būsenos.
Tas žmogus šiuo metu aiškiai apsisprendęs, kad būti kartu neįmanoma. O man atrodo viskas įmanoma, nes problemos ne iš jo kilo, o iš manęs. Tai tokios problemos, kurios apskritai turi būti sprendžiamos, nesvarbu, ką gyvenime besutiktum..
Aciu uz atsakyma.

Skaitu ir matau déjà vu. Atleiskite, Is tos dideles analzies, ir saves, savo jausmu preparavimo, jus neapadarete isvadu. Jus eilini karta bandote problema matyti tik savyje. Ir vel save kaltinate, menkinate.

Darykites is savo patirties isvadas, ismokite save myleti, juk labai sunku myleti zmogu, kuris saves nemyli.

Ir pagaliau, ismokite, nedusinti saves ir salimais jus esanciu zmoniu. Ismokite tenkintis mazu, vienatve, nes tai nera blogai, tai budas save pazinti.

O is esmes, tik nepykite, jus nemylite jo, jus gedite savo jausmo jam, nes esat priklausoma nuo tos jausenos. Na nemoka zmones kita myleti, kai jie patys save nemyli. Neveltui maldoje sakoma - Mylek savo artima, kaip pats save.

Visgi per daug kaltės sau imate, o todėl ir situaciją priimate, kaip bausmę. O ten kur dalyvauja du ir kai nesigauna kažkas - atsakingi du. (galbūt vietoj žodžio "kalti" naudokime žodį "atsakingi", tai bus labiau atspindintis tikrovę terminas) Nutylėjimai, kai kažkas netenkina ir dėl to jaučiamas apmaudas - irgi kaltė/atsakomybė išreikšta per neveikimą santykiuose. Ir Jūsų draugas tai irgi jaučia.

Dėl vaikų atsiprašau, prisiimsiu tai kaip savo neatidumą.

Taip šie pastebėjimai teisingi. Ypač dėl to, kad užsiimu ta pačia saviplaka nedarydama konkrečių išvadų. Praėjo trys savaitės po išsiskyrimo ir matyt dar reikia laiko išeiti iš tam tikros šoko būsenos ("aliejus ir vanduo"), iš to nesusivokimo, kad tas artimas žmogus jau taip toli, kad jis yra atskiras individas, o vienas už du nepakovosi, kad ir kaip norėtai.
I toliau galvoj sukasi "o ką reiškia, kad jis pasiūlė matytis. o gal jo galvoj kažkas persivers. Negaliu nieko nedaryti, turiu dar kažką padaryti" ir t.t.". Atrodo stengiuos įlįsti į kito žmogaus galvą ir viską ten po kaulelį išnarplioti, kaip ir kas jame vyksta, o tai neįmanoma, pagaliau ir nereikalinga, nieko tas neduotų.
Taip, tai ne sprendimas, ne išeitis, o ta pati aklavietė.

Tačiau norėčiau daugiau komentarų, jei dar yra ką pridurti. Gal kažkas turi panašių patirčių ir galėtų jomis pasidalinti.

O ką čia bepridurti? Tebūnie pasirodysiu žiauri, bet praėjo JAU TRYS SAVAITĖS!! Beveik mėnuo. O Jūs dar vis plūduriuojate kažkur kitoj savęs naikinimo dimensijoj. Skęstat letarge ir apmąstymuose, o kaip Jūsų vaikai? Ar jiems viskas gerai? Ar laimingi, ar leidžiate su jais laiką? Kaip jiems sekasi mokykloje ar darželyje?
Kaip supratau norėtumėte santykius atnaujinti su tuo žmogumi, bet ne paauglė esat, manau suvokiat, kad kartais nutinka taip, kad nieko doro neišsirutulioja su vienu ar kitu žmogumi, ir niekas dėl to nekaltas,dėl to savęs obliuoti nėra prasmės. Pakartosiu Moontes pasakymą- Jūs įsikibus savo jausmo jam, jaučiate pareigą liūdėti vien tam kad liūdėti, be aiškios prasmės ir priežasties. O tai yra na nepykit kvaila. Kurių velnių laidoti save? Vardan ko? Atsakykit prašau, nes tie verkšlenimai tai beprasmiai.

Yra du variantai tai pabandyti paaiškinti ( na gal yra daugiau, bet kol kas nesugalvoju):

1. Jis irgi jaučiasi prasikaltęs nutraukdamas santykius ir mano, kad tokie susitikimai palengvins Jūsų skausmą. Tai netiesa, nes tai panašiau į lėtą kojos pjovimo procesą be anestetikų. Bet gali būti, kad jam atrodo, kad toks santykių nutraukimas palaipsniui, geresnis variantas.

2. Jis dar nesusivokė savyje ir analizuoja savus poelgius. Tada tokie susitikimai lyg ir paliktų šansą jam atnaujinti santykius, jei susivoks padaręs klaidą.

Abu jie egoistiški Jūsų atžvilgiu, bet jam tikriausiai atrodo kitaip.

Dabar sprendimas Jūsų rankose: jei Jums tokie susitikimai skausmingi (o jie bus skausmingi) - tai gal vertėtų jų visai atsisakyti. Taip jam ir pasakykite, kad jei jis neapsisprendęs - Jūs galite palaukti (būtinai terminą nustatykite), bet jei jis jau apsisprendęs - tai tik skaudins Jus ir neleis pradėti naujo gyvenimo etapo, nes vis žadins viltis, o jei jis Jus gerbia, tai tokių susitikimų reikėtų vengti.

Aš matyt daryčiau taip. (nors man sunku būti moters "kailyje", netelpu aš į jį )

Nemanau, kad nemoka mylėti, jei save myli nepakankamai. Tiesiog ta meilė tokiu atveju gali pasidaryti per daug "kibi".

http://www.onkopsich...ims-ir-emocijom

Gal ka rasite cia

Teko pabuvot panasioj padety.
Cia kazkas minejo,kad net trys savaites praeje,tai pasakysiu,man 2 metus uztruko grizt i normalu gyvenima.
Vykit mintis salin,negrauzkit saves ir nenarpliokit po siula kas ir kaip,taip ir liga galima isivaryt...
Kad pasiule matytis.dristu spet-vardan mandagumo.