Nenorėjau girtis nėštumu, tad iki trečio mėnesio nieko nesakiau ne tik draugams, bendradarbiams, bet ir savo tėvams, nes buvau girdėjusi, kad anksti pranešta gera žinia gali baigtis ne taip kaip norėtum, deja net ir tyla nepadėjo, teko atsigulti į ligoninę dėl gresiančio persileidimo. Buvo sunku kai pagalvoji, kad gali netekti mažiuko. Ligoninėje pasakė, kad turėsiu berniuką. Nesvarbu, nors norėjau mergaitės, tačiau kai pagalvoji, kad galėjau netekti savo dalelės niekas nebesvarbu. Ačiū Dievui viskas baigėsi laimingai ir jau po ligoninės pranešėm džiugią žinią artimiesiems.
Numatyta gimdymo data lapkričio 11 diena.
Nėštumas toliau buvo sklandus, pati buvau smulki, svėriau 54 kg, o per nėštumą užsiauginau net 21 kg
Laukiau, laukiau. Paskutiniaisiais mėnesiais užėjo tvarkymosi manija. Taip laukiau mažylio. Gydytojas pranašavo, kad termino nesulauksiu. Likus kelioms savaitėms iki gimdymo kaklelis buvo atsivėręs 2 cm. Ir vėl gydytojas aiškino, kad greičiau susidėčiau daiktelius, nes jau tuoj tuoj susitiksiu su mažyliu.Atėjo lapkričio 11 diena - nieko. Bijau, nes neįsivaizduoju kaip atpažinti sąrėmius. Lapkričio 12 - nieko. Klausiu SM draugių ką turiu pajusti, užtikrino, kad kai gimdysiu tikrai žinosiu, kad prasidėjo sąrėmiai. Lapkričio 13 - nesinori pagimdyti tokią dieną, tad laukiu, bet irgi nieko. Vakare atsigulu galvoju na per likusias kelias valandas nepagimdysiu, tad ramiai užmiegu. Trečią valandą nakties nubėga vandenys. Man pirmas nėštumas, knygose skaičiau, kad po to kai vandenys nubėga dar gali ilgai tekti laukti mažylio, o dar ir sąrėmių nėra. Nuėjau į dušą. Susitvarkau. Keturios valandos prasideda skausmai. Ir vėl iš knygų prisimenu turėtų būti kas 5-6 minutės, tada važiuoti į ligoninę. Žiūriu į laikrodį. Sąrėmiai kas 3-4 minutės. Žadinu vyrą, sakau važiuojam, o jis dar iššokęs iš lovos ima kamerą sako nufilmuosiu kaip jautiesi. Man viena mintis ar spėsim į ligoninę, o jis filmuot užsimanė
Rėkiu, kad važiuojam. Lekiam per miestą, siaubingai skauda, o dar kaip tyčia reikia pravažiuoti geležinkelį, kiekviena duobelė sukelia skausmą. Nulėkėm į ligoninę, mus pasitinka sesutė, pildo dokumentus ir visai neskuba tik ramina dabar penkios valandos, pirmas nėštumas, tik prieš valandą prasidėję sąrėmiai, turėsit mažiuką po pietų.
Nukeliaujam į gimdyklą. Džiaugiuosi, patekom į palatą su džiakuzi, galvoju bus lengviau ištverti sąrėmius. Akušerė apžiūri kaklelis atsidaręs 5 cm. Nuėjau į tualetą, grįžtu negaliu kentėti, prašau akušerės vaistų, nors praėjo tik 15 minučių nuo apžiūros. Sako gerai, tik dar kartą pažiūrėsiu, pasižiūri kaklelis atsidaręs 8 cm. Siaubingai skauda, o ji man aiškina per vėlu duoti vaistų, nes nukraujuosi, sako "tu jau gimdai". Dar šmėsteli mintis: "Vat nepasinaudosiu vonia"
Greit pakvietė gydytoją pradėjo ruoštis, dar kelios minutės ir man liepia stumti. Prisipažįstu rėkiau. Girdėjau kaip netoliese taip pat rėkia gimdyvė. Galvojau sprogsiu, o vyras šalia vis klausinėja ar man skauda, gal noriu gerti, ar žiedai nespaudžia
Norėjau įkasti, kad nutiltų, nes nė žodžio negalėjau ištarti. Gydytoja liepia stumti. Stengiausi kiek galėjau ir pagaliau, pasaulį išvydo Nojus. Nors buvo praėję tik pusantros valandos nuo tada kai atvykom į ligoninę ir tik dvi su puse valandos nuo sąrėmių pradžios, bet buvau tokia išvargusi, lyg po visos dienos darbo.Nojus svėrė 4 kg. 154 gramus, buvo 56 cm. dydžio. Buvau laiminga ir tuo pačiu susirūpinau ar dar tiks atsivežti vaikučio rūbeliai. Tiko. Gimus mažyliui turėjau "išgimdyti" placentą, nemačiau kaip Nojuką tvarkė, tad džiaugiuosi, kad šias akimirkas filmavo vyras.
Atrodo viskas laimingai. Turiu nuostabų sūnelį ir mano kančios baigėsi. Deja, po kelių dienų man jau būnan namuose prasidėjo komplikacijos. Greitoji išvežė mane beveik be sąmonės su 41 laipsniu temperatūros. Pasirodo blogai išsivalė gimda, teko daryti valymą. Vyras prižiūrėjo mažylį, kas dvi valandos atveždavo pamaitinti ir taip savaitę. Kai Nojukui buvo du mėnesiai, mums teko išgyventi košmarą, vaikas buvo nustojęs kvėpuoti - apnėja. Laimei pastebėjau ir laiku atsidūrėm reanimacijoje. Po to kiekvieną naktį su nerimu laukdavau ryto, nes kvėpavimo sutrikimai linkę pasikartoti, tačiau išaugami iki pusės metų.
Dabar liko kelios dienos ir Nojui bus pusė metukų. Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai. Vaikas auga linksmas, šiek tiek išdykėlis, daug sugeba ir turi du dantukus, kuriais neretai krimsteli mamytei į pirštą. Atrodo dabar jau viskas bus gerai ir telieka pamiršti skaudžią patirtį. Tikiuosi užaugsim sveiki ir dar turėsim sesutę
