As metu moteris, auginu suneli kuriam metukai ir vyksta skirybos pas mus su vyru siuo metu. Jis pradejo savo versla, as pas ji dirbau, jam padejau.Visada jis buvo is tu zmoniu, kurie dievina darba, darboholikai. Dabar kai pradejo savo versla visiskai paniro i darbus ir nebemato kas vyksta aplinkui, nei vaiko, nei namu problemu, nei seimos. Pas toviai reikalaudavau nors vienos dienos per savaite laisvos, kad seimai skirtu, pykomes praktiskai del vieno ir to pacio. Pradejo visiskai nebegerbti manes, noriu atsiliepiu, noriu ne. Pradejo sakyti, jei tau taip negerai su manimi, tai kodel tu su manimi buni.Ir paskutini karta pokalbis buvo toks, kad sakau jei tu nenori atsakyti mano skambucius, nenori grizti i namus, tai gal skirtis reikia, tai jis ir atsake, kad taip ir padarom. Tris dienas jis tylejo, buvo isvykes darbo reikalais, po to as nekeliau telefono, sakau pasielgsiu kaip jis elgesi. Nejau i darba, po dar triju dienu tylos atsiliepaiu, tai jis isreke kad geriausia butu jei sukrauciau jo visus daiktus ir i kolidoriu isnesciau.As taip ir padariau tik ju i kolidoriu nenesiau.Grizo, dvi dienos praktiskai tylos.Tik tiek pasake, kad jis kitoks nebus ir nepasikeis, tai kaip ir kitos iseities nera. Taip tampesi kelias dienas, kol as penktadieni su vaiku susiruosiau isvaziuoti pastevus pasibuti ir sakau jei jau taip nusprendei, tai issikraustyk iki sekmadienio, kad dar tampyti nervus, tai jis taip ir padare.

Tai stai tokia mano istorija. Dabar susitarem, kad dar vis padirbsiu pas ji kol susirasiu darba.
Papildyta:skaiciau neijungti buvo

man 26, o sunui 4 metukai. Tai neturiu dabar vietos, nezinau kas darosi viduje, viena minute viena galvoju, kita minute vel kitaip.