Kaip įsimyli vyrai?

klausimas vyriškiams : kaip įsimyli vyrai? ar jiems trenkia kuoka (dar kažkas?) per galvą, o gal tai ilgas procesas, iš serijos "man reikia laiko" (kas šiaip dažniausiai pas moteris yra)? ir, aišku, šalia eina kitas klausimas: kaip suvokiate, kad meilė pasibaigė? pokšt ir dingsta? man kartais atrodo, kad pas vyrus yra "pokšt - įsimylėjau" ir "pokšt - jau nebemyliu" ... o gal klystu ?

aisku, klysti. vyrai irgi zmones. vieni isimyli pamazu, kiti - pokst, kaip beje, pokst buna ir moterims.
isvis, is kur cia tas stereotipu kabinimas....

Given, kurią pusę atstovaujat? Klausimas juk buvo vyrams.

Nors aš moteris, bet gyvenimas parodė, kad vyrai dažniau įsimyli tas, kurias sunkiau gauti (t.y. įsitempti į lovą). Jų tokia natūra, jiems patinka iššūkiai, neįdomu tai, kas lengvai gaunama. Tai esu girdėjusi iš pačių vyrų. Taigi, gudrios moterys iš pradžių kurį laiką pasilaužo, vaidina neprieinamas, o vyrui jei ta moteris patinka, jis nenuleidžia rankų ir vis tiek rodo jai dėmesį. Šitaip bendraujant be jokių intymumų vyras prie tos moters prisiriša, ją pradeda pažinti kaip žmogų ir įsimyli. Įdomu, ar man pritars vyrai, kad taip ir yra??? . tiesa, esu 100 procentų įsitikinusi, kad kvailai elgesi tos moterys, kurios pačioje draugystės pradžioje vyrui rodo per daug dėmesio, pačios lenda, kviečia kažkur, rašinėja sms po 50 per dieną ir visada pirmos pradeda. Nu nereikia to daryt. Tai atstumia vyrus. Aš irgi jaunystėje tokia kvaila buvau, paskui supratau, kur mano klaida. Nereikia pirmai pradėt rašyt sms arba skambint, nereikia pačiai jo kviesti kažkur. jeigu norės, tikrai pats pakvies. Leiskit jam pasireikšti Argi aš neteisi, vyrai?

:sutinku Trumpai ir taikliai


:mmm Čia priklauso nuo dviejų žmonių. Pilna situacijų, kai vyrams geriau ne SMS rašinėti, o santūriau ar kitais būdais rodyt dėmesį. Ir atvirkščiai. Čia jau ne lytis lemia, bet greičiau temperamentai.

Gudrios moterys
Nes tik moterim reikai,kad jas myletu ir jos vat stengiasi,vaidina kad tik pavyktu koki vyra uzkariaut

Aš įsimylėjau taip: iš pradžių ji man atrodė graži, protinga (susipažinome universitete), nors tuo metu dauguma merginų atrodė gražios. Nežinau ką joje įžiūrėjau, bet kažkuo ji mane beprotiškai traukė. Nepavadinčiau to meile iš pirmo žvilgsnio, bet labai jos norėjosi. Ji nesukūrė "nepasiekiamumo" įvaizdžio, bent jau ne tokio perdėto, kad reiktų visiškus kalnus griaut. Iš esmės, manau, kad būtent tai ir paskatino įsimylėjimą - gudrus, neperdėtas nepasiekiamumas. Dar, bent man, didelę reikšmę turi moters natūralumas.