Vidurnaktis. Kažkoks kitas jausmas apėmė kūną. Išsigandau, juk pirmas kartas.Truputį maudė nugarą, strėnas. Nieko nelaukdama paskambinau gydytojai, o ji pasakė, kad pirmas gimdymas, jis tęsis ilgai, nėra ko nerimauti, galiu būti namie iki ryto ir netgi bandyti užmigti.Man buvo neramu,nors skaudėjo pamažu,vos juntamai. Ir tikrai namuose išbuvau iki ryto, tik apie 11.00val. nuvykau su mama ir vyru į ligoninę. Jie mane palydėjo ir aš likau viena, nes dar tada nelabai vyrai dalyvaudavo gimdymuose, nors galėjo. Bet maniškis gal bijojo, gal nedrįso? Nežinau.
Po apžiūros sužinojau,kad viskas gerai, tik einasi pamažu, lėtai. Tada dar paskambinau draugei, kuri taip pat tomis dienomis turėjo gimdyti ir iš jos vyro sužinojau,kad ji jau 10.00val pagimdė dukrą toje pačioje ligoninėje. Apsidžiaugiau.
Paprašiau gydytojos, kad įleistų į gimdyklą aplankyti draugę. Ją pamačiau,tokia nusikamavusi,veidas išbrinkęs. Aš irgi išsigandau, ne jau man tai bus??? Aš su šypsena ją pasveikinau ir pasigyriau, jog ir aš jau greitai turėsiu leliuką. Man vistiek pamažu skaudėjo. Vaikščiojau koridoriais šypsodamasi. Gimdymas artėjo lėtai. Galėjau kentėti ramiai. Apie 17.00val. pradėjo leisti skatinamuosius vaistus į veną. Veikla suaktyvėjo. 18.00val teko pavėpuoti per šlangelę deguonies. Nežinau kodėl,bet prie nosies reikėjo prisikišti šlangelę ir kvėpuot. Staiga pajutau, kad kai aprimo sąrėmis,aš dar sugebėjau užmigt, šlangelė buvo nukritusi ant žemės. Dar veikla paaktyvėjo, jau skaudėjo labiau, norėjau,kad šalia manęs kas nors būtų, todėl prašiau akušerės šalia pabūti. Apie 19.00 kartu su lašine mane nuvedė į gimdyklą.Paguldė ant stalo, paruošė.Vis labiau skaudėjo.Teko prakirpt. Tada labai suskaudo, pamaniau ką ten daro? Norėjosi laikyti ką nors už rankos ir vėl akušerei įsikibau į riešą taip stpriai,kad ji paprašė susikabinti kitaip, nes liks mėlynės:)Liepė stumti, o man neišėjo.Tiek išpūčiau akis, kad net kraujagyslė sprogo. Akis viena raudonavo. Aišku nieks nepamokė,jog reikia užsimerkti:)Ir nežinau kaip, bet greitai 19.30val. gimė dukrytė. Tokia mažytė, iškart pagalvojau "Grynas tėtis", tokia panaši. Ją parodė, davė palaikyti, tada nuprausė, pasvėrė,pamatavo,suvystė, dar palaikiau ir išnešė.Aš gulėjau tada tokia laiminga ant to stalo. Net kaip siuvo, jau nieko nejaučiau iš tos laimės:)
Vėliau atėjo mama ir atnešė šokolado, tai tiek prisikimšau į burną, kad net netilpo. Valgyt norėjau. Naktis prabėgo palatoj bemiegė. Laukiau, džiaugiausi,verkiau. Apie 4.00val. ryto į palatą atvežė moterį po gimdymo, taip apsidžiaugiau, kad galėsiu kam pasigirti, pasikalbėti su kuo, bet ji nepratarė nei žodžio ir iš karto užmigo, o aš ne. Ji gimdė jau trečią kūdikį.Vis laukiau. Mąsčiau...Tada 6.00 val. ryto pamačiau savo dukrytę, savo Audronę. Ji taip ir liko pas mane. Daugiau niekur jos nenešė ir ačiū dievui, nes tas laukimas buvo tarsi amžinybė.Tik įnešta į palatą pas mane tuoj pravirko,norėjo valgyti. Taip mes draugaujam iki šiol. Tai mano pirmas nuostabusis stebuklas
Tėtis dukrytę aplankė tik vakare. Jau džiaugėmės kartu 
