Meilė ir jos ribos, ties riba

#1
dauguma religijų ir filosofijų skelbia apie privalomumą mylėti save ir kitus, kai kur tik kitus, o save aukoti ir t.t. šiuo metu man aktualiausia kur gi ta riba, ar gerai užmiršti save ir savo poreikius ir atsiduoti vien gyvenimui del kitų, o gal reiktų kažkiek mylėti ir save ir norėti kažko sau, bet gi tokiu atveju iš karto kils ir poreikiai, pretenzijos kitiems, o gal pirmiausia reikia mylėti save, o jei iš tos meilės dar kažkas lieka, tai galima ir kitiems duoti. g.gif
tai kaip yra ištikrųjų, tempti savo kryžių ar pasiųsti visus kuo toliau ir gyventi tik dėl savęs? atrasti pusiausvyrą??? blink.gif o kaip tai daroma, šito aš nemoku.
p.s. čia ne tema apie nenusisekusius santykius, ar iš serijos "visą naktį praverkiau, patarkite dėl ko", todėl pasisakyti irgi prašyčiau tik tas, kurios gali savo atsakymą susieti su religija, filosofija ir pan.
Atsakyti
#2
Biblija nereikalauja kitus mylėti labiau nei save - ji sako: "Mylėk savo artimą kaip pats save." Atrodytų labai paprasta, tik va savi marškiniai vistiek arčiau kūno, o dar jei tas artimas nė nemano laikytis šio įsakymo... Atsakymas, manyčiau, yra meilė Dievui - kuo labiau myli Jį, tuo daugiau įstengi pasiiaukoti dėl kito, žinodamas, kad paskui neateis tokios mintys, kaip kad: ai, visiškai veltui tiek aukojausi; kad nejausi nuoskaudos dėl savo paties "kilniadvasiškumo."

Bet kuriuo atveju mylėti kitą taip, kaip save, reiškia visų pirma tinkamai mylėti tą "save", nes jei blogas etalonas, nebus gerai ir tai, ką bandysim pagal jį kurti. Pvz. jei savižudybę laikyčiau vienu iš tinkamų problemų sprendimo būdų, turbūt parūpinti nuodų nusprendusiam pasitraukti iš gyvenimo būtų meilės artimui apraiška. Analogijų galima rasti daugybę.

Ir visgi kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gauni - tai ne pasaulio logika, bet turbūt sutiksite, jog neretai pasitvirtina. smile.gif
Atsakyti
#3
Meilė ir aukojimasis, pareiga nėra tapatūs dalykai. Jei dėl ko nors aukojiesi, vadinasi, nedarai to iš meilės. Kai veiksmas kyla iš meilės, tai, ką darai kitam, iš tikrųjų darai sau, nes tau tai atneša begalinį džiaugsmą. Todėl tai nėra auka, tai veikiau abipusis pasitenkinimas. Kai iš tikrųjų veiki iš meilės, tada nelauki rezultato, dėkingumo, atsako, tuomet nėra ir nusivylimo, nuovargio, pykčio.

Kitas dalykas yra davimo ir gavimo dėsnis - iš tikrųjų, kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Tada reikia neužsimiršti ir priimti tai, ką gauni, su begaliniu dėkingumu, neatstumti to.

Dar svarbu stebėti, kad tavo indai neišdžiūtų, nes kai jau nieko nebeturi, tai nieko nebegali ir duoti. Tada meilė pasitraukia, ateina pyktis, nuovargis, abejonės, noras siųsti visus po velnių, ypač, jie tie indai jau perdžiūvę, jei jau seniai dėl kitų aukojiesi, o ne gyveni meilėje ir iš meilės. Kartais pasitraukti "į dykumą" tai nereiškia pasiųsti kitus po velnių, nereiškia ir paisyti savo poreikių... Tai tiesiog reiškia atnešti kitiems vandens smile.gif Siaubas, kaip nemoku paaiškinti to, kas dabar nesutelpa mano širdyje doh.gif

Meilė kitiems ir yra meilė sau.
Atsakyti
#4
QUOTE(Žiogelis @ 2006 05 13, 15:33)

Dar svarbu stebėti, kad tavo indai neišdžiūtų, nes kai jau nieko nebeturi, tai nieko nebegali ir duoti. Tada meilė pasitraukia, ateina pyktis, nuovargis, abejonės, noras siųsti visus po velnių, ypač, jie tie indai jau perdžiūvę, jei jau seniai dėl kitų aukojiesi, o ne gyveni meilėje ir iš meilės. Kartais pasitraukti "į dykumą" tai nereiškia pasiųsti kitus po velnių, nereiškia ir paisyti savo poreikių...  Tai tiesiog reiškia atnešti kitiems vandens smile.gif Siaubas, kaip nemoku paaiškinti to, kas dabar nesutelpa mano širdyje  doh.gif



gal gali plačiau, manau, kad man dabar taip yra.
Atsakyti
#5
gal tiksliau, kaip tuos indus pripildyti?
Atsakyti
#6
QUOTE(Shiduh @ 2006 05 13, 16:28)
gal tiksliau, kaip tuos indus pripildyti?


Man atrodo, tai labai individualu, kiekvienas gali rasti kažką sau tinkamą. Man labai padeda tai, ką aš vadinu "išėjimu į dykumą". Tada, kai jau pajuntu, kad laikas, visiškai atsisakau kompo, televizoriaus, laikraščių, žurnalų, bet kokio plepėjimo tiek telefonu, tiek ir šiaip. Niekam nieko neaiškinu, telefono neatjungiu, tiesiog niekam neskambinu pati, o jie kas skambina man, kalbu tik tiek, kiek būtina. Kartais labai gera pabadauti, gerti daug vandens. Buityje daugiausia dėmesio skiriu apsitvarkymui, vaikams skaitau daug pasakų, einu miegoti anksti - kartu su vaikais. Vyrui išsakau savo gėlą. Tiesiog paprašau mane išklausyti be patarimų ir vertinimų, ir tada iškalbu, kas man skauda, kas neramina, iškalbu savo nuovargį. Ir svarbiausia - stengiuosi labai labai daug būti su gamta. Su vaikais daug vaikštau miške, pasėdžiu ant žemės, paneriu savo pėdas į dirvą, jei įmanoma, daug nardau ežere, upėje, jūroje. Jei šalta - tuo geriau. Jie įmanoma, pasėdžiu prie laužo, jei ne - name žiūriu į žvakės liepsną. Jei įmanoma - puiku pernakvoti po žvaigždėtu dangumi, pasivaikščioti lietuje, pasėdėti verandoje lyjant. Viduje stengiuosi nuraminti plepėjimus. Stengiuosi pabūti su savimi, savyje, užduoti sau esminius klausimus ir į juos atsakyti, arba pripažinti, kad atsakymo nežinau. Kartais prireikia tokios savaitės ar net kelių, kartais užtenka poros dienų ar net popietės. Svarbiausia - neužtempti su tais tuščiais indais. Manau, jei sugebėtume gyventi ir veikti vien tik iš meilės, tie indai niekuomet neišsektų, bet kol kas... ax.gif

Atsakyti
#7
ačiū
Atsakyti
#8
QUOTE(Žiogelis @ 2006 05 13, 06:33)
Meilė ir aukojimasis, pareiga nėra tapatūs dalykai. Jei dėl ko nors aukojiesi, vadinasi, nedarai to iš meilės. Kai veiksmas kyla iš meilės, tai, ką darai kitam, iš tikrųjų darai sau, nes tau tai atneša begalinį džiaugsmą. Todėl tai nėra auka, tai veikiau abipusis pasitenkinimas. Kai iš tikrųjų veiki iš meilės, tada nelauki rezultato, dėkingumo, atsako, tuomet nėra ir nusivylimo, nuovargio, pykčio.

Kitas dalykas yra davimo ir gavimo dėsnis - iš tikrųjų, kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Tada reikia neužsimiršti ir priimti tai, ką gauni, su begaliniu dėkingumu, neatstumti to.

Dar svarbu stebėti, kad tavo indai neišdžiūtų, nes kai jau nieko nebeturi, tai nieko nebegali ir duoti. Tada meilė pasitraukia, ateina pyktis, nuovargis, abejonės, noras siųsti visus po velnių, ypač, jie tie indai jau perdžiūvę, jei jau seniai dėl kitų aukojiesi, o ne gyveni meilėje ir iš meilės. Kartais pasitraukti "į dykumą" tai nereiškia pasiųsti kitus po velnių, nereiškia ir paisyti savo poreikių...  Tai tiesiog reiškia atnešti kitiems vandens smile.gif Siaubas, kaip nemoku paaiškinti to, kas dabar nesutelpa mano širdyje  doh.gif
Meilė kitiems ir yra meilė sau.


Todel ir isdiusta, kad viska kitiems atiduodam, neiskaitydami saves.O mes kas?tie patys kiti, tik pamirsti...

Tai tiksliausias ir issamiausaves saves MYLEJIMO aprasymas bei paaiskinimas koki teko bet kada skaityti - ir zinot kodel Ziogelis taip issamiai aprase - ? Todel kad si moteris taip ir gyvena.Jos zodziai nesiskiria nuo darbu .Nesupras jos tik tie, kurie dar tam nepasiruose, klausines tie , kurie iesko, bet uz "SIAUBA" - tai rasau riebia pastaba i pazymiu knygele... tongue.gif bigsmile.gif biggrin.gif
Atsakyti
#9
Oi, seniai taip skaniai besijuokiau lotuliukas.gif
Gerai, kad pažymių knygelės nereikės tėvams rodyti lotuliukas.gif
Atsakyti
#10
QUOTE(Žiogelis @ 2006 05 13, 20:21)
Man atrodo, tai labai individualu, kiekvienas gali rasti kažką sau tinkamą. Man labai padeda tai, ką aš vadinu "išėjimu į dykumą". Tada, kai jau pajuntu, kad laikas, visiškai atsisakau kompo, televizoriaus, laikraščių, žurnalų, bet kokio plepėjimo tiek telefonu, tiek ir šiaip. Niekam nieko neaiškinu, telefono neatjungiu, tiesiog niekam neskambinu pati, o jie kas skambina man, kalbu tik tiek, kiek būtina. Kartais labai gera pabadauti, gerti daug vandens. Buityje daugiausia dėmesio skiriu apsitvarkymui, vaikams skaitau daug pasakų, einu miegoti anksti - kartu su vaikais. Vyrui išsakau savo gėlą. Tiesiog paprašau mane išklausyti be patarimų ir vertinimų, ir tada iškalbu, kas man skauda, kas neramina, iškalbu savo nuovargį. Ir svarbiausia - stengiuosi labai labai daug būti su gamta. Su vaikais daug vaikštau miške, pasėdžiu ant žemės, paneriu savo pėdas į dirvą, jei įmanoma, daug nardau ežere, upėje, jūroje. Jei šalta - tuo geriau. Jie įmanoma, pasėdžiu prie laužo, jei ne - name žiūriu į žvakės liepsną. Jei įmanoma - puiku pernakvoti po žvaigždėtu dangumi, pasivaikščioti lietuje, pasėdėti verandoje lyjant. Viduje stengiuosi nuraminti plepėjimus. Stengiuosi pabūti su savimi, savyje, užduoti sau esminius klausimus ir į juos atsakyti, arba pripažinti, kad atsakymo nežinau. Kartais prireikia tokios savaitės ar net kelių, kartais užtenka poros dienų ar net popietės. Svarbiausia - neužtempti su tais tuščiais indais. Manau, jei sugebėtume gyventi ir veikti vien tik iš meilės, tie indai niekuomet neišsektų, bet kol kas...  ax.gif


Nuostabu wub.gif wub.gif wub.gif
Tokie paprasti dalykai ir taip dažnai užmirštami blush2.gif
Atsakyti
#11
Kaip mes tai pamirstam verysad.gif
Ech, tas beprotiskas gyvenimo ritmas nusinesa ir pati gyvenima......
Atsakyti
#12
QUOTE(sandle @ 2006 05 22, 02:05)
Kaip mes tai pamirstam  verysad.gif
Ech, tas beprotiskas gyvenimo ritmas nusinesa ir pati gyvenima......


Kas tie mes?
As nepamirstu ... blink.gif negerai kalbeti uz kitus... blink.gif
Atsakyti