Atsakau į Shiduh klausimą.
Manau, svarbiausia šiuo atveju teisingumas. Galima viską atiduoti kitiems, mylėti visus, gyventi dėl jų ir jaustis pačiai laimingai. Tačiau nemylėdamas ir savęs po kurio laiko pamatysi, kad likai be nieko - neturi jau ką duoti, nes viskas išdalinta, o tau duoti nėra kam, ir neikas peratęs tau duoti, visi pratę imti. Galiausiai liksi nusivilęs ir net pradėsi abejoti, ar vertėjo duoti, jei nieko už tai negavai, o ir savęs nematei.
Kitas dalykas - gali duoti tik sau. Tik vėlgi po kurio laiko viskas atsisuks prieš tave patį. Tikrai bus įvykiai, nutikimai, kurie akivaizdžiai parodys, kad ėmei per daug ir davei per mažai. Šito niekam reiktų nenorėt išmėginti.
O kaip išlaikyti tą lygsvarą, kaip pastoviai išbūti pusiausvyroje? Čia svarbus ir aktualus klausimas visiems. Ir nereikaisakyti, aš viską žinau ir viską moku, tik ar viską darua tisingi čia klausimas. Tam, kad jausti pusiausvyrą ir nenukristi žemyn būtina mokėti stebėti, pažinti aplinką. Gerai tyrinėti ir neturėti išankstinių nuostatų. Nepulti vertinti - o gal aš klystu? Nepulti kaltinti - ar turiu tam teisę? Reikia būt atidžiu kitam, bet neužsileisti, jei matai ketinimus būti išnaudojamam. Reikia turėti tvirtybės ir drąsos atsakyti, jei jauti, kad tam žmogui neturi padėti. Reikia mokėti jausti... Tai, matyt, yra ta svarbiausia kiekvienai gyvai butybei savybė.
QUOTE
Mano nuomonė paprasta, Dievas yra kiekviename iš mūsų, o religijos mums liepia mylėti Dievą, taigi visų pirma turime mylėti save... Mes neesame Dievai, todėl negalime numatyti viso ko pradžios ir pabaigos... Taigi, negalime suvokti, kas yra geriausia: kartais meilė yra duoti, o kartais - atimti... Todėl manau, kad kiekvienas turi elgtis taip, kaip jam liepia širdis... Nes per širdį su mumis kalbasi ir Dievas, per širdį mes elgiamės geriausiai ir per ją mes daliname savo meilę...
Sauniai pasakyta - sirdis visa ko centras
QUOTE(Shiduh @ 2006 05 13, 15:27)
dauguma religijų ir filosofijų skelbia apie privalomumą mylėti save ir kitus, kai kur tik kitus, o save aukoti ir t.t. šiuo metu man aktualiausia kur gi ta riba, ar gerai užmiršti save ir savo poreikius ir atsiduoti vien gyvenimui del kitų, o gal reiktų kažkiek mylėti ir save ir norėti kažko sau, bet gi tokiu atveju iš karto kils ir poreikiai, pretenzijos kitiems, o gal pirmiausia reikia mylėti save, o jei iš tos meilės dar kažkas lieka, tai galima ir kitiems duoti. 
tai kaip yra ištikrųjų, tempti savo kryžių ar pasiųsti visus kuo toliau ir gyventi tik dėl savęs? atrasti pusiausvyrą???
o kaip tai daroma, šito aš nemoku.
p.s. čia ne tema apie nenusisekusius santykius, ar iš serijos "visą naktį praverkiau, patarkite dėl ko", todėl pasisakyti irgi prašyčiau tik tas, kurios gali savo atsakymą susieti su religija, filosofija ir pan.
tai kaip yra ištikrųjų, tempti savo kryžių ar pasiųsti visus kuo toliau ir gyventi tik dėl savęs? atrasti pusiausvyrą???
o kaip tai daroma, šito aš nemoku.p.s. čia ne tema apie nenusisekusius santykius, ar iš serijos "visą naktį praverkiau, patarkite dėl ko", todėl pasisakyti irgi prašyčiau tik tas, kurios gali savo atsakymą susieti su religija, filosofija ir pan.
taip, myleti reikia, bet negalima leisti "is meiles" zeminti saves, nes tavyje taip pat yra Dievas ir tu taip ji zemini. nereikia ir kito ego nuolaidizuati. svarbiausia islaikyti savo rysi su absoliutu ir myleti is siu poziciju. o jei meile ardo si ryti tai tada naturaliai atsiranda klausimas - kas tokios "meiles" saltinis...
?zodziu myli, bet islaikai save.
QUOTE(Azalija @ 2007 03 15, 19:09)
sudėtinga neimti į galvą, kai išgirsti ir po metų, kai tai pakeičia tavo gyvenimą.
mes negalime kontroliuoti ka daro ir sako kiti, taciau esame atsakingi uz savo paciu reakcijas i ju elgesi. ka jie daro yra ju problemos, o kaip as reaguoju, atsakau i tai - jau mano
. neuzdrausi gi kitiems kalbeti, bet nei zmones nei juolab Dievas juk ne akli
