Miela, kad meldžiatės. Ir kad tikit, kad nuo to jam TEN geriau.
Aš savajam atvedžiau kunigą paskutiniam patepimui, tai, pagal mūsų primityvų išskaičiavimą, visos nuodėmės atleistos ir jis
negali būti kur nors kitur. Tai kam dar tas mano amžinatilsio burbėjimas
Vakarinę poterių puokštę prieš miegą kasdien sumurmu nuo pirmos komunijos. Kai manasis išėjo, nutariau nebesimelsti, jeigu jau JIS šitaip su manim pasielgė, jeigu tokius skausmus siuntė mano žmogui ir tokią netektį įteikė už visas mano maldas. Tada suveikė baimė dėl savo kailio, nes jei boikotuosiu aukščiausią, juk jis gali ir daugiau negerumų man įteikti. Burbu toliau. Ir tą amžiną atilsį. Po Tėvemūsų ir Sveikamarijos.
Nė karto nesimeldžiau prie kapo. Ateinu ir pasišnekučiuoju su juo. Be tarpininkų. Nei per mišias už jo sielą. Nesugebu.
Kažkur teko skaityti, kad, kad ir kaip plyšta širdis netekus savo žmogaus, po trejų metų, jei kas pasiūlytų jį grąžint

. Nebėra jo drabužių, jo asmeninių daiktų, įpratai tvarkytis savaip, o jei kuriai jau ir užtupas budavoja triobesius.

O ir tiek visko buvo per tą laiką, kad jau ir į akis pažvelgt

Nutaisyčiau pocer face ir sakyčiau: pats kaltas, kad tuos tris metus nebuvai. Dabar aš pabaisa. Žinokis.
Kliedžiu... juk iš
ten niekas negrįžta