QUOTE(be rėmų @ 2013 01 13, 13:23)
............. paneigė esminę filmo idėją, kad žmogus pats renkasi mintis. Minėtoj knygoj autorius teigia, mintis ateina į galvą, o žmogus jau savo laisva valia pasirenka kaip į ją reaguoti.
QUOTE(*Mirabella* @ 2013 01 13, 13:47)
mitys ateina pacios didziaja dalimi, zmogus renkasi kaip reaguoti, pagal jo reakcijas atitinkamos mintys. Vistiek taip iseina, kad zmogaus valioje kokios sekancios bus mintys
Ju kilme ne tokia ir svarbi.


QUOTE(be rėmų @ 2013 01 13, 14:58)
Išeina, kokie ankstyvesni patyrimai, tokios ir mintys. Gaunasi užburtas ratas. Bet žmogus nėra tik siela, kad ir kas būtų ta siela, kaip kad nėra tik protas.
QUOTE(Takelis @ 2013 01 13, 22:01)
Laikas jau iš to užburto rato išsiveržti
. Nustoti reaguoti į aplinką stereotipiniu elgesiu, vertinti save ir kitus remiantis senąja patirtimi. Būtent tai, kas buvo, riboja žmogaus veiklą dabar - esamu momentu, o to pasekoje ir ateitis tampa nuspėjama. Vadinasi, žmogus gyvena vis tą patį, vis tokį patį gyvenimą
Kiek galima išgyventi vis tą patį?
Kodėl šiandiena turi remtis vakar dienos patirtimi?
Kur nauji variantai? Kodėl mes sau to neleidžiame? Ar nesinori imtis visiškai naujų sprendimų seniems klausimams?


Kiek galima išgyventi vis tą patį?
Kodėl šiandiena turi remtis vakar dienos patirtimi?
Kur nauji variantai? Kodėl mes sau to neleidžiame? Ar nesinori imtis visiškai naujų sprendimų seniems klausimams?
Čia gan įdomios mintys išdėstytos.
Esminė chronologija:
žmogus pats nesirenka minčių, mintys priklauso nuo ankstesnių patyrimų, to pasekoje žmogus yra nuspėjamas.
Tačiau juk vyksta du procesai lygiagrečiai.
-Išorinė reakcija. Ji gali būti tokia pat, kaip ir po ankstesnio analogiško patyrimo, bet gali būti ir kitokia. Tai visiškai priklauso nuo žmogaus - nuotaikos tuo metu, noro, ūpo, aplinkybių, charakterio ir pan. Bet išorinė reakcija, išorinis žmogaus elgesys realiai nieko nereiškia. Tai bevertis dalykas.
- Vidinė reakcija. Čia jau rimčiau. Nėra visiškai žmogaus valioje ją valdyti. Ir išorinių pasimaivymų čia nebus. Bet ir niekas išorėje jos nematys, nenuspės jo.
Suvokti įdomesnę teoriją pats veiksmingiausias būdas yra perleisti ją per save. Geresnių būdų nėra.
Na, tarkim, pabandau aš.
Panaudotas dėmesio atitraukimo triukas. Linijinis protas ir neklausiamas parodo tą triuką. Nežinau, ar visi sugeba pamatyti tuos dėmesio atitraukimo triukus, kadangi jų pagrindinė paskirtis ir yra, kad jų nepastebėtų. Bet pagrindinė esmė yra tai, nuo ko nutraukiamas dėmesys, o ne tai, į ką nukreipiamas dėmesys.
Taigi, jau gaunasi dvi analogiškos lygiagrečios situacijos su ankstesnėmis patirtimis vienu metu - viena, nuo ko nutraukiamas dėmesys, kita - į ką nukreipiamas dėmesys. Svarbesnė yra pirmoji.
Taigi, į tą svarbesnę žmogus reaguos rimtesniu antruoju procesu, o į mažiau svarbią(į ką nutrauktas dėmesys) - pirmuoju, išorinės reakcijos būdu.
O ta rimtesnė, vidinė reakcija - toli gražu nekartoja reakcijos į ankstesnį patyrimą. Nėra - koks ankstesnis patyrimas, tokios ir mintys. Bet tos reakcijos nemato aplinkiniai. Jei pirmą kartą žmogus gali pagalvoti, jog buvo suklysta, pasikarščiuota, pasielgta spontaniškai, nepamąstyta, tai antrą kartą pasikartojus tokiai pat patirčiai, žmogus suvokia, jog tai jau yra sistema.
Ir ar reaguos jis vienodai? Be jokios abejonės - NE.
Išoriškai patirtis tik atrodo tokia pat. O realiai tai kardinaliai skirtingi dalykai.
Tai štai ir naujas variantas. Kaip gi jo nematote ir galvojate, kad šiandiena remiasi vakar dienos patirtimi?
Teorija, mintys įdomios, tačiau arba ne pilnai išdėstytos, arba ne iki galo suprastos...