Esu labai šeimyniška, todėl nenuostabu, kad vaikelio norėjau jau laaabai senai..tačiau nesinorėjo niekur skubėti..kai pajutau, kad esu pilnai pasiruošusi mažajam stebuklėliui - užsiėmėme jo užgimimui..
Pamenu, kaip paaštrėjo uoslė ir supratau, kad mums PAVYKO..greit nuvažiavom iki vaistinės, nusipirkę nėštumo testą skubėjome namo.Atikau viską kaip reikėjo ir laukiu...laukiu..ir štai, matau kaip ryškėja antra juostelė..puoliau į ašaras, nesupratau kas su manim darėsi..tai buvo nuostabu..norėjosi išrėkti visiems, kad štai, pagaliau ir pas mus atkeliaus didžiausias stebuklas apie kokį tik galėjome svajoti..
Greit suskubau užsirašyti pas ginekologe, nes labai norėjosi sulaukti patvirtinimo..dar neatėjus dienai, kuomet turėjau nuvykti pas ją, prasidėjo kraujavimas..labai išsigandau..minčių buvo daugybė..nejaugi aš jį prarasiu?to negali būti..suskubom važiuoti į klinikas..apžiurėjusi daktarė pasakė, kad jie padaryti nieko negali, kad jeigu kraujavimas nesiliaus iki pirmadienio (o tai buvo penktadienis), arvažiuoti..tačiau kaip man pasakė gulėk ir tikėkis kad jis liks su tavimi..o jeigu ne tiesiog "iškris kai tu būsi tualete"..šie siaubingi žodžiai dar dabar skamba mano ausyse..niekada gyvenime to nepamiršiu..uždarius kabineto duris pasipylė ašaros..papasakojau apie tai vyrui..jis nuramino ir pasakė, kad turime visais įmanomais būdais stengtis kovoti dėl mūsų kruopytės..tą savaitgalį nesikėliau iš lovos..stengiausi kuo daugiau ilsėtis..panašu, kad kraujavimas aprimo..atėjo pirmadienis, nuskubėjau pas savo daktare apžiūrai, ji man pranešė, kad turėjo būti du stebuklėliai, tačiau vienas neužsikabino ir dėl to kraujuoju..paklausus ar nenukentės kita kruopelė, sakė pažadėti negali...kadangi esu jautri vėl sustresavau..tačiau atsitokėjus supratau, kad per "didelė prabanga" pulti į neviltį, reikia tikėti ir neabejoti, kad viskas bus gerai!!!ir taip ir buvo...!!
Bėgo savaitės, mėnesiai, mažylis vis didėjo..manyje..tai buvo nuotabu..bendraudavau su juo kasdien..sakydavau koks jis mums brangus, kaip mes jį MYLIM..pasakodavau, kas bus kai jis pas mus atkeliaus...ir štai atkeliavo 35 nėštumo savaitė..nubudau..atrodė įprastas rytas..įsijungėme "mamyčių klubą" ir pajutau, kad kažkas netaip..kažkas bėga..ir labai stipriai..pašokau iš lovos ir supratau..tai vandenys..vyras pagriebė mano daiktus ir suskubome į klinikas..minčių buvo daugybė..nežinojau nei kas manęs laukia, nei kas nutiks,man tebuvo svarbu, kad mažyliui būtų viskas tvarkoje!
Atvykus į ligoninę sužinojau, kad gimdos kaklelis jau atsivėręs 3 cm.supratau, kad savo spindulėlį jau išvysiu šiandien..tačiau juk dar anksti..neramu ar viskas bus tvarkoje..Praėjus dviems valandoms nuo mūsų atvykimo prasidėjo sąrėmiai..tačiau labai reti..norėjosi, kad viskas vyktų kuo greičiau, ne dėl skausmo, o dėl didelio nerimo..praėjus dar valandėliai sąrėmiai jau buvo kas 5 minutes..aš buvau stipri..žinojau, kad ir kaip man skaudėtų, kad ir kas bevyktų aš turiu būti stipri dėl jo - mūsų mažylio..praėjus penkioms valandoms sąrėmiai buvo kas dvi minutes...skaudėjo išties labai..guodžiau save tik tuom, kad viskas netrukus baiksis...vyro buvimas šalia išties padėjo..jaučiau didžiulį palaikymą vien tuom, kad jis yra kartu..sąrėmiai buvo kas minute..jiems užėjus ir tupiu, ir stoju..skausmas didžiulis...nuėjus į toletą ant plytelių suklupau...atrodė, kad jau nebegaliu...anesteziologė padarė epidūra...ooo pamaniau, dabar bus gerai..pirmas dešimt minučių pasaulis nušvito ryškiom spalvom..ir tada pajutau, kad labai noriu šlapintis..vyras sako tu negali eiti, prijungta lašelinė, vaistai..tačiau noras buvo didžiulis..liepus pakviesti akušere pajutau, kad aš stumiu..nevalingai stumiu ir kuo toliau tuo stipriau..vyras suskubo kviesti akušerės..atėjus pasakė, kad jau laikas, mano mažylis jau šalia!!liepė kentėt ir nestumt, tai padaryti buvo sunku, tačiau turėjau valdytis..mintyse sukosi žodžiai, kad kai tik lieps stumti turėsiu tai daryti kuo greičiau, kad ir kaip skaudėtų ar būtų sunku, tačiau tai turėsiu daryti dėl to, kad nepakenkti mažyliui..na štai atėjo laikas stumti.. bandau..iš visų jėgų..girdžiu raginimus ir didžiulį palaikymą..jau nebedaug..jau tuoj...dar kartelį..ir štai,girdžiu verksmą..ašaros nenustoja riedėti..padėjus ant krūtinės pamačiau mažajį mūsų princą..tokį mažytį..tokį bejėgį..praėjus kelioms minutėms jį paėmė nuo manęs..nunešė į inkubatorių..tarytum turėtume džaiugtis, tačiau to daryti negalim, nes daktarai pasako, kad mažyliui kažkas netaip..įtaria dar neišsivysčiusius plaučiukus, tačiau atlikus tyrimus paaiškėja, kad plaučiukai brandūs..o mūsų spindulėlis toliau dejuoja...toliau buvo manoma, kad kraujo infekcija..kraujo tyrimas panašu, kad geras..tačiau liepė laukti pakartotinio, kuris bus tik kitą dieną..mane paguldė į palatą su mamyte, kurios mergytė buvo išnešiota ir buvo šalia jos..,mačiau kaip ji mylavo savo mažyle..kaip ja džiaugėsi..o aš to daryti negalėjau..nors ir jausdavom su vyru didžiulį palaikymą, tačiau niekas vistiek nesuprato kaip mes jautėmės..naktis buvo labai ilga..mačiau kaip palatos kaimynė keldavosi maitinti savo gražuolę..kaip bendraudavo su ja..o aš eidavau pas savo mažylį prie inkubatoriaus..kuris atrodė toks bejėgis..gulėjo ir dejavo..ašaros pačios riedėjo..galvojau už ką..kodėl taip nutiko..sesutės pasakė, kad nurimčiau, nes sunutis jaučia, kad aš pergyvenu..ir nuo to jam tik blogiau..atėjo rytas..laukėm atsakymo..pasirodo kraujas yra geras..tačiau kas negerai..?ar negali viskas vykti greičiau..ar negali greičiau padėti mūsų mažyliui..nuo poilsio stokos ir didelio streso užsiblokavo pieno liaukos..dingo priešpienis..turėjau susiimti..su vyru vienas kitą palaikėm,dėl jo..dėl mūsų sūnaus turim būti stiprus..na štai sužinojom, kad abejuose smegenų pusrutuliuose yra kraujosrūvos ir reikia stebėti ar nebus pablogėjimu..su kiekviena diena matėm kaip mūsų sūnyčiui gerėja..štai perkėlė iš inkubatoriaus į lovyte..NEREALU!!tai jau mums didžiulis pasiekimas..reiškiasi judam į priekį..sesutė pranešė, kad mažyli jau atveš pas mane..štai pagaliau jis šalia manęs..galiu jį glausti, myluoti..galiu juo grožėtis..jie nuostabus..jaučiau tarytum širdis iššoks iš krūtinės..dabar jau žinojau, kad viskas bus gerai..jis ypatingas..Dievas man davė daugiau nei aš galėjau tikėtis..
esu begalo dėkinga visam mumis besirūpinusiam klinikų personalui..savo vyrui už nuoširdų palaikymą,už tvirtus žodžius,kurie neleido man palūšti..esu dėkinga Tau,mano sūnyti, kad buvai toks stiprus ir nepasidavei pirmiesiems gyvenimo mestiems iššūkiams..MYLIU TAVE begalo...
