Santykiai su anyta, gyvenant kartu.

Pritariu mintims.
Siaip, bjauriai skamba, net kvepia santazu - jei tu man "neduosi", tai kai pasensi tavimi nesirupinsiu. Itariu, didesne tikimybe, savarankiski, linke savo jegomis isgyventi, butent jie deramai pasirupins tevais, o ne tie, santazuotojai.

as kalbejau su ja kelis kartus be jokiu pykciu ir tiesiog bandziau issiaiskint kodel ji elgiasi su mumis taip kaip elgiasi, atsakymas buvo neitiketinas. Taip kad kol nebus abipusio supratimo jokiu sutarimu nebus, ir tai visai nesvarbu gyvenat kartu ar atskirai. Kitas dalykas as tikrai nesakyciau kategoriskai ne jaunai seimai, niekada nezinai kas taves laukia ateity

Tik jau nereikia, anytos pamazgoja marčių kaulelius telefonu ar gyvai susitikę su draugėmis/giminaitėmis/kaimynėmis. O jaunesnės dažniau išsikrauna SM, kai nenori skųstis pažįstamiems. Matyt, kita karta, kiti įpročiai.

Tik nereikia spekuliuoti metais. Is cia pasisakiusiu, galiu drasiai teigti, kad nemaza dalis oponenciu vadovaujantis metu kiekiu hipotetiskai gali buti anytomis, uosvenemis.

Tai va, blogiausia, kai nesutarimai kyla ne dėl kažko objektyvaus... Kartais atrodo, kad pykstamasi dėl to, kad pyktis, nes baisiai daug visokių negerumų ant dūšios per gyvenimą susikaupė neretai vyresni žmonės per gyvenimą būna turėję tam tikrų traumuojančių įvykių, dėl to jų požiūris ir elgesys būna tiesiog neįtikėtinas. Bet kai supranti, kodėl jie taip keistai elgiasi, lieka nebe pyktis, o gailestis.

Ir vel bandymas backa riedinti ant pagyvenusiu antytu. Bala nemate, stervsos tos anytos, o marcios nesuprastos kankines. Bet kodel tos marcios, kurios jaunos ir netraumuotos tokios pagiezingos savo vertinime, visame kame kaltina tik anytas, kai santykius formuoja maziausiai du zmones, ne vienas, lenda i tu ziezulu namus, cia jau kitas klausimas. Bet juk as neteisi, marcios sventos karves, nepakaltinamos, vien todel, itariu, kad metu kiekiu netraumuotos.

O ar buvo temų, kur anytos/uošvės klaustų, kaip gražiai sutarti ir sugyventi su savo marčia ar žentu?.. Turbūt nelabai, nes dažniausiai marčios būna pastatytos į tokią poziciją, kur joms reikia ieškoti kaip prisigerinti, prisiderinti ir sugyventi su anyta, kur joms reikia išlaviruoti tarp anytos ir savo vyro arba anytos ir savo vaikų/jos anūkų.

Man tai šitoj temoj trūksta, tokio mažyčio dalykėlio-žmoniškumo. Pagalbos vieni kitiems, be pykčių, be pagiežų. Man kaip būsimai anytai nieko nera geriau jei sūnaus bus darni šeima. Taigi nenorėčiau būti ta , kuri savo-,,mano namai, dinkit iš čia, tylėkit '' ir taip toliau griautų jaunos šeimos gyvenimą. Kiek reiks tiek padėsiu. O jei sūnus su šeima n metų gyvena pas mamą ir dar marčią tinginę, netvarkingą, rėksnę, pagal anytos suvokimą , išsirinko, tai matyt nekaip jau ta anyta ir tą sūnų užaugino, jei nesugeba gero žmogaus sau į žmonas susirasti ir dar savo namų susikurti.
Prieš rėkdama ir aiškinda, anyta, kad čia mano tvarka, nes mano namai, tikriausia gerai supranti, kad jei bus bėda ir tektų pas marčią, kad ir ligos prispaustai būti, jos norai bus niekiniai, turėtų tylėti kaip žemė, nes namai bus marčios. Tokia būtų logika.

Aš šiuo atveju tik už anytas. Ne tam vaikus užaugina, kad marčios paskui nurodinėtų kaip jai savo namuose gyvent. Taip kaip aš nenorėčiau, kad mano namuose man nurodinėtų kaip tvarkytis, taip ir kitiems nevadovauju. Net ir pas anytą gyvenant nereikia pamiršt auksinės taisyklės - jauskis kaip namuose, bet nepamiršk, kad svečiuose. Padėkot reikia kad priima, kad vaikus pažiūri, kad valgyt padaro (?)... Man keista, kaip suaugę vaikai galvoja, kad tėvai visa tai privalo daryti, kad privalo nuolat duoti duoti ir dar duoti. Iš to ir kyla nesutarimai - vaikai turi didelių lūkesčių tėvų atžvilgiu, o tėvai tikisi, kad jau galės pagyventi sau ir džiaugtis (bet ne nuolat rūpintis) anūkais.
Ir tikrai žinau šeimų, kurios ne dėl kažkokių tai aplinkybių tėvams ant sprando sėdi , o iš tingėjimo arba pasiskaičiavę, kad taip labiau apsimoka.

Esme yra tame, kad anytos, dazniausiai, neateina i marciu namus gyventi po vienu stogu. Kita vertus, siuolaikines anytos ganetinai jaunos 40-45 metu, turincios savo gyvenima, ju i kampa nepastumsi, jas vargiai manipuliuosi santazu. Jos dirba, uzdirba, pacios issilaiko, savo pilnameciam vaikam i burna neziuri. Tiesa, pamenu tema kai viena sterva anyta buvo remtina, koki alasa martele pakele, ji yra jauna seima ir turi savo reikmes. O kaip su tevu seimomis, jie asmeniniu reikmiu neturi? Taigi, kiekvieno marskiniai arciau kuno. Puiku. Skirtumas tik tame, kad marcios, o kartais ir zenteliai mano, jog tevai jiems isiskoline, PRIVALO padeti. Jiem sunku suvokti, kad niekas jiems neprivalo, o jei padeda, sia pagalba reikia priimti ne kaip savaime suprantama, bet su dekingumu. Lygiai taip pat ir tevam, kai jie yra gebantys save islaikyti ir savimi pasirupinti, niekas jiem nieko neprivalo, o jei ka padeda, priimti su dekingumu.

O brukti kitam zmogui savo gyvenimo suvokima, o veliau piktintis, kad sena ziezula nesupranta ko is jos norima, ypac kai tu esi anytos namuose, mano galva, yra auksciausio laipsnio idiotizmas. Martele gi nesivargina suprasti anytos ir priimti jos poziuri i gyvenima. Stai jums ir rietenos, kai suauge zmones pradeda aukleti vieni kitus, isijaucia i tiesuoliu vaidmeni.

Manau, jei jau atejai i kitos seiminkes/-o namus, turi pazaboti savo onora ir taikytis prie duotybes, keisti savo poziuri. Jei negali, keisk gyvenama vieta. Viskas
Papildyta:


Na planelis anytai kaip ir aiskus. Bestubure pasluose, bil tik vaikam gerai butu, o pati tik priedelis. O kaip su martele, kokios gi jos pastagos turetu buti, kad tu galetum jas priskirti ZMOGISKIEMS.

Tai jo nusišnekėt, nieko nesuvokus, didelių pastangų nereikia...

Cia jus apie save?

Mano galva turi buti abipuse pagarba. Nemanau, kad bus gerbiamos moterys, kurios tampa savo seimos pasluostemis. Dazniausiai ju seimos nariai tai suvokia kaip savaime suprantama dalyka, neverta dekingumo ir pagarbos. Is to ir ateina is vaiku tevam pageidavimu ir lukesciu paketai. Gera anyta yra ne pastumdele ir ne ameba, gera anyta, kuri gerbia save ir gerbia marcia. Tik lygiaverciai zmones sukuria harmoningus santikius, nes neturi poreikio peraukleti, o priima vienas kita tokiais kokie jie yra.